Pragaro virtuvės vaikėzai, arba miegaliai

Šios knygos teko ilgai ieškoti bibliotekoje, o ja susidomėjau tik todėl, kad mačiau filmą tuo pačiu pavadinimu – „Pragaro virtuvės vaikėzai“. Tačiau turiu pabrėžti, kad, kaip ir visada, knyga daug geresnė nei filmas. Jame ne viskas atskleista, ne viskas parodyta. Bet jeigu ne jis, tikriausiai net nebūčiau susidomėjusi šia knyga, nes aprašymas ant viršelio daug nežada.

Lorenzo, Maiklas, Džonas ir Tomis dalydavosi viskuo – Niujorke, Vestsaido gatvėse pralekiančios skurdžios vaikystės džiaugsmais ir nuoskaudomis. Kol vienas nekaltas pokštas baigiasi bloguoju... Po vienuolikos metų teismo salėje keturi bičiuliai susitinka dar kartą, kad paliudytų savo brolišką ištikimybę.

Vien tai, kad įvykiai klostosi teismo salėje, manęs tikrai nesužavėtų. Tačiau nereikia apsigauti tais keliais, beveik nieko nesakančiais sakiniais. Istorija tikrai verta dėmesio.

Keturi draugai: Lorenzo, Džonas, Tomis ir Maiklas, vos 9-12 metų amžiaus, buvo neišskiriami. Jie nuo gimimo gyveno Pragaro virtuvėje, čia dalinosi savo laimėmis ir nelaimėmis. Kiekvienas atskirai ir visi kartu iškęsdavo sunkią padėtį namuose ir likimo siunčiamus išbandymus. Gyveno ir labai nesiskundė, tačiau... Vieną dieną vejami alkio ir noro priešpiečiams suvalgyti keletą nemokamų dešrainių, jie įkliūva į bėdą. Šio įvykio pasekmė ir nuosprendis – berniukų kolonija.

Atrodo, jog likimas siunčia berniukams didelį pokštą ir išbandymą, kurį jie turi iškęsti. Ir iškenčia, tačiau tie metai jų širdyse palieka neišdildomą pėdsaką.

Ir štai pagaliau likimas atsisuka į berniukų pusę. Čia kiekvienas sužino, koks saldus keršto skonis ir kad bet kokį įstatymą galima “apeiti”, “palenkti” savo pusėn.

Tai istorija, kurią skaitant darosi baisu, jog tokie įvykiai iš tikrųjų vyksta ir galbūt visai šalia tavęs. Rožinis pasaulis išnyksta ir lieka tik baisi, nemaloni, bet tikra istorija.

Nors šią knygą „suvalgiau” labai greitai, tačiau, kad ir kaip ji man patiko, antrą kartą tikrai neskaityčiau. Dar kartą pasinerti į tokią istoriją būtų labai sunku ir tikriausiai ne tik man, bet ir daugeliui kitų, skaičiusių „Pragaro virtuvės vaikėzus”.