Porcija: meilė lovoje

Kultūrinė agorafobija

Kas toks Jonas Mačiukevičius? Jaunesnis nei 30 metų LR pilietis atsakytų: „Lietuvos ryto“ korespondentas, rašinėjantis tautinius politikieriškus pamfletus. Ir pridurtų: tipinis lietuvis patriotas, kuris kiekvieną mielą dienelę „minko“ televizorių, prisipumpuoja į smegenėles valdžios posakių ir ima jais „kovoti už lietuvybę“ (o iš tikro – už tuometinį politinį isteblišmentą). Kodėl tipinis? Todėl, kad lietuviams nuo seno būdinga eiti „vidurio keliu“ (mėgstama pokario ir posąjūdinio laikotarpio rašytojų tema), o toks ėjimas dažniausiai reiškia tik prisitaikėliškumą ir keliaklupsčiavimą prieš to „kelio“ tiesėjus. Šiuo keliu sliūkinantys lietuviai slunkiai be galo atsargūs ir sukti: nuolat nepatenkinti bet kokia to meto valdžia, jie tyliai ir ramiai su ja kolaboruoja, visą laiką patyliukais niurna, tačiau garsiau prabyla itin retai – ima šakalų balsais kiauksėti tik nurimus liūto riaumojimui. (Štai, pavyzdžiui, šiuo metu didžiausias J. Mačiukevičiaus priešas – Spaskichanovas, jau senokai išmestas iš politikos barščių.) Tokiems „patriotams“ itin būdinga politinė klaustrofobija ir kultūrinė agorafobija, lietuviškiau tariant, jie yra kultūriniai akliai ir politiniai glušiai – tūno savo valstietiškame vienkiemyje ir toliau savo tvoros nemato ir matyti nenori. Visos tos patriotų kompanijos pasaulėžiūrą gerai išreiškia tas pats J. Mačiukevičius, kuriam visa Lietuva – tai Dainų šventės repeticija: „Daugiau kaip 30 tūkst. dainorėlių ir šokėjų, suvažiavusių iš viso pasaulio kraštų į Dainų šventę, repetuoja Vilniuje ir Kaune. Nepakartojama. Unikalu. Didinga. Tai – LIETUVA“ („Lietuvi, ar tau negaila?“, „Lietuvos rytas“, 2007.VII.11).

Tūliems Lietuvos skaitytojams, kurie skaito daug ir tik laikraščius, norėčiau priminti keletą faktų. Aktyvus visuomenės veikėjas J. Mačiukevičius buvo vienas iš neįgaliųjų sąjūdžio Lietuvoje pradininkų, tačiau greit tapo oficioziniu funkcionieriumi – 1988 m. LKP CK biuras jį paskyrė Lietuvos invalidų draugijos pirmininku. Rašytojas J. Mačiukevičius teikė didelių vilčių kaip atviro ir intymaus pasakojimo meistras (bent jau 1968 m. pirmąja knyga – autobiografine apybraiža „Laikrodžiai nesustoja“, apdovanota Lietuvos Lenino komjaunimo premija), tačiau netrukus tapo superproduktyvus – kas metai ėmė kepti įvairiausios formos, bet to paties turinio literatūrinius blynus: pavyzdžiui, vien per 1998-uosius buvo iškeptos 6 knygos – satyros, detektyvai, publicistika, romanas, – kurias išleido velniai žino kokios kišeninės leidyklos.

Na ir štai šiemet (po ilgos ilgos pertraukos) J. Mačiukevičiaus knyga pagaliau išleista rimtoje leidykloje. Bet nesidžiaukit. Girti autorių nėra už ką. „Vagoje“ ji išleista vien dėl 7 tūkst. litukų, mestelėtų pro Kultūros ministerijos langą.

Visiškai nėra ko girti autoriaus ir už pačią knygą. Tokią lektūrą rašinėti gana paprasta. Užtenka prisiminti keletą autobiografinių faktų (pavyzdžiui, iš užmaršties bedugnės ištraukti kokį įdomesnį pažįstamą) ir prieš rašomąją mašinėlę pasidėti žymių žmonių aforizmų, posakių bei sentencijų rinkinį (pavyzdžiui, „Įžvalgiausios visų laikų mintys“). Perrašai kokią mintelę, prisimeni buvusio bičiulio nuotykius ir pabandai šiuos du dalykus užtempti vieną ant kito. Taip sukurpi kokius 10 puslapių ir ieškai kitos sentencijos. Žiūrėk, tavo romaniūkštis palengva jau ir egzistencijos prasmės paieškomis pakvimpa ir ne toks banalus darosi... O jeigu mielam kvailam skaitytojui dar kokią detektyvinę intrigėlę pakiši, pavyzdžiui, apie nelegalią prekybą buvusiais KGB butais. Ooo, tada padvelkia nūdienos aktualijomis ir politiniu trileriu. O jeigu dar meilės linijukę įpini, tokią nestandartinę, atsiduodančią pedofilija ir gerontofilija... Ooo!..

P. S. Prieš 10 metų J. Mačiukevičius dalyvavo rinkimuose į Seimą. Atstovavo Moterų partijai. Surinko 643 balsus. Šiemet jis parašė knygą, kurios tiražas 700 egz. Pro KM langą švaistomais pinigais mes jau sumokėjome po 10 Lt už knygą. Knygynuose mums siūlo jas pirkti dar kartą – po 12 Lt. Manau, šį kartą tiek dvasios neįgaliųjų neatsiras – jų tikrai bus mažiau nei per rinkimus.