Porcija: meilė lovoje

Truputį keista skaityti ketvirtame viršelyje, kad ši knyga – apie meilę. Atrodė, kad, visų pirma, ši tema Lietuvoje laikoma neverta vyrų plunksnos, o tokie autoriai kaip S. Parulskis baigia įtikinti, kad „meilės nėra“.Antra, netikėta tokios knygos sulaukti iš rašytojo, turinčio svarų tarybiniais metais sukrautą kūrybos bagažą, išverstą į kelių draugiškų tautų kalbas. Todėl buvo labai smalsu, kokio teksto „porciją“ jis pateiks.

Detektyvinis siužetas iškart patraukia dėmesį: pagyvenęs inteligentas bando išsiaiškinti seno bičiulio, su kuriuo kartu „kabino“ merginas, mirties priežastis, pasitelkęs jo užrašus ir sūnaus pasakojimus. Jis tvirtai įsitikinęs, kad velionis – nepripažintas genialus rašytojas ir kad didelė dalis kaltės dėl jo likimo tenka jaunai meilužei. Daug mąsto apie laiką, jaunatviškas svajones, mirtį ir kitus rimtus dalykus: tarybiniu įpročiu, perskaitęs kokio žymaus humanisto mintis šiais klausimais, paskui jas tęsia. Ne visos tos mintys originalios, bet skaityti nėra taip nuobodu. Pasakojimas gana nuoširdus, nors ir kiek patetiškas, kita vertus, drąsiai nušviečiamos kai kurios intymios detalės, šiaip jau nelabai būdingos tradiciniam romanui.

Knyga pretenduoja ne tik į dvasingumą, bet ir į ištisos kartos mentaliteto atskleidimą: „Iš tikrųjų aš apie savo jausmus nieko ir nežinojau. Gyvenau buitiškai“ (p.25). Porcija, pasirodo, susijusi ne tik su netikėta jausmų „injekcija“ paprastam pagyvenusiam piliečiui, bet ir su Shakespeare’o pjese, o paraštė „meilė lovoje“ – ir su erotika, ir su ligonio „įlovinimu“. Į tekstą įpintos ir autoriaus – pasakotojo – eilės.

Knygoje, atrodo, „viskas vietoje“, bet skaitant kyla įtarimas, kad kažkas ne taip. Nes karšta dvidešimtmetės studentės ir keturiasdešimčia metų vyresnio dėstytojo meilė atrodo neįtikėtina, o jis pats – labai naivus. Ir nors pabaigoje paaiškėja, kad mylimoji, kuriai jis skyrė tiek įkvėptų laiškų, paprasčiausiai jį išnaudojo, toks akibrokštas nesugraudina. Juk apie merginas nieko daugiau nesužinome, išskyrus tai, kad yra jaunos ir, žinoma, gražios (šiais laikais negražių merginų knygose nebūna). O atomazga aiškiai moralizuoja. Skaitytojas turėtų užjausti nelaimingą, aplink pirštą apvyniotą senuką.

Bet štai klausimas: kodėl reiktų gailėtis veikėjo, kuris tiek metų ramia sąžine apgaudinėjo jam atsidavusią žmoną? Ir ar jis nemylėjo merginų vien už jų jaunystę ir nekaltybę? Meilė turėtų jį pateisinti, be to, kūrėjas „visada teisus“. O jaunos merginos – įžūlios ir pavojingos. Bet toks moralas – nevykęs, šimtą kartų girdėta dainelė tikrai įgriso.