Pokalbiai su Dievu: neįtikėtinas dialogas (pirmoji, antroji, trečioji knyga)

Dėl patirtų traumų ir turimų kitokių nuostatų ir vertybių buvau atstumta net kelių katalikų dvasininkų. Neradusi prieglobsčio Bažnyčioje, ėmiau ieškoti asmeninio santykio su Aukštesne, mane globojančia jėga. Deja, tai padaryti buvo pakankamai sunku, nes niekaip negalėjau atsakyti sau į klausimą: „Kur Dievas buvo tada, kai man jo reikėjo?“ Atsakymą radau autobiografiniame filme apie autorių „Conversation with the God“. Jį žiūrint susidarė įspūdis, kad knygos autorius sugebėjo nepykti ant Dievo net ir tada, kai gyvenimo neteisybė atrodo niekaip negalėjo būti paaiškinama. Priešingai, toje neteisybėje jis sutiko Dievą. Jo patirtis privertė susimąstyti: gal ir man reikėjo patirti visas gyvenimo dramas, turėti visas dvasininkų paliktas nuoskaudas, kad pagaliau suprasčiau, jog Dievas nėra Bažnyčia ir vienuolis nėra kitoks nei paprastas žmogus. Galbūt individualiam santykiui su Dievu man nereikia nei Bažnyčios, nei dvasininko. Ir galbūt ši knyga į mano rankas pateko pačiu laiku, kai visą tą patirtį jau esu sukaupusi. Juk net ir knygoje buvo rašoma: „Kai mokinys bus pasirengęs, atsiras ir mokytojas“.

    Klausimas, kodėl gyvenime mačiau tiek neteisybės ir kodėl kartais geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai, yra analizuojamas ir pačioje knygoje. Tiksliau į jį atsako pats Dievas, nes knygoje kalbama dialogo principu. Teigiama, kad Dievas yra stebėtojas, o ne kūrėjas. Jis sukūrė mus tam, kad kurtume patys, pasinaudodami mums duota jėga. Atsakymas šiek tiek ramina, nes galbūt tai, kas atsitiko man, atsitiko dėl kitų žmonių piktos valios ar dėl aplinkinių abejingumo. Galbūt Dievo valia baigiasi ten, kur įsikiša žmogaus valia...

    O kaipgi tada veikia Dievas? Kokia jo paskirtis? Kur mes jį galime sutikti? Jeigu gerai supratau autorių ir jo pašnekovą Dievą, tai jį galime sutikti visiškai bet kur, nes jis yra visur, tik gal kartais mes patys nenorime jo matyti. „Menas nuostabiausiai išreiškia tai, ką vadiname Dievu“, - teigia autorius. Dievas gali mums prabilti dainos žodžiais, knygos mintimis, kino filmo potekste, upės šnaresiu, vandenyno ošimu, vėjo dvelksmu... Kai jaučiamės praradę ramybę, kuria yra Dievas, mums tereikia jį pašaukti ir jis ateis, o su juo ateis tiesa, ateis šviesa, ateis meilė.

    Meilė – tai jausmas, kurio mūsų siela labiausiai ilgisi. Ji trokšta tyriausios meilės. Ką daryti, jei negauname jos iš išorės? Galbūt yra galimybė jos ieškoti viduje, mūsų sieloje ar Dieve. Pasak autoriaus, yra tiktai viena vieta, kurioje randasi gėris – tai žmogaus širdis, nes žmogaus siela – tai meilė. Galbūt siekdami pripildyti savo sielas meilės, galėtume bandyti tapti geresniais, klausytis savo širdies ir dovanoti kitiems gėrį. Galbūt taip mes tapsime dalimi Dievo, atpažinsime jį savyje. Galbūt tada, kai pagaliau įsiklausysime į savo jausmus, verksime savo verksmą, juoksimės savo juoką, gerbsime savo tiesą, žinosime, jog visur kur esame lydimi Dievo.