Poezijos skaitymai

Viename eilėraštyje Ana Achmatova rašė: „Kai žmogus miršta,/ Pasikeičia jo portretai./ Kitaip akys žvelgia ir lūpos. / Šypsosi kitokia šypsena“. Šiandien, galvodama apie Rimvydą Šilbajorį, dar pridėčiau: pasikeičia ir jo knygos, ypač ta, kuriai likimas lėmė būti paskutinei. „Poezijos skaitymai“ ir yra toji paskutinė R. Šilbajorio knyga. Joje spausdinamus dažniausiai jau skelbtus, bet dar kartą apsvarstytus straipsnius, studijas ar platesnes recenzijas autorius suskirsto į penkis skyrius: „Kaip kalba žemė“, „Žemės trauka už marių“, „Pasaulis kaip vidinė erdvė“, „Nevilty ir iš nevilties“, „Trys vienatvės“, kurio paskutinis straipsnis – „Henrikas Radauskas ir jo mirties teatras“. Taigi knygos tematiką formuoja natūralus žmogaus būties ratas: nuo gimtosios žemės, nuo kurios gyvendamas beveik kiekvienas daugiau ar mažiau nutolsta, – žemės už marių ir tos, paliktosios, ilgesio link, nuo vidinės erdvės iki pergalės prieš neviltį ir galų gale – mirties. Aišku, nutolimas nuo gimtosios žemės paties R. Šilbajorio ir ne vieno iš jo analizuojamų poetų atveju radikalus: tai ne skausmingai lietuvių poezijos išgyventas persikėlimas iš kaimo į miestą, bet emigracija, tremtis. Knygos įvade autorius prisipažįsta, kad „pateikiama ne tiek skaitomų autorių, kiek paties skaitytojo savianalizė, galbūt savotiška išpažintis, kur išgyvenimo tikrumas reiškia daugiau negu abstraktus objektyvumas“. Labai subjektyviai šioje subjektyvioje savianalizėje, prisiliečiančioje prie esmingiausių žmogaus gyvenimo patirčių, pasigedau meilės – tai tik šalutinė kai kurių eilėraščių ar atskirų citatų tema. Lieka neaišku, su kuo šis trūkumas sietinas: su lietuvių poezijos, su paties kritiko savybėmis, ar tai tiesiog atsitiktinumas.

Daug knygos straipsnių (apie M. Martinaitį, A. Žukauską, T. Marcinkevičiūtę, L. Sutemą, J. Kelerą ir kt.) skirti vieno eilėraščio analizei, nors per ją autorius perteikia būdingiausius poeto pasaulėvaizdžio ir poetikos dalykus. Kai kurie kiti (apie V. Šlaitą, T. Venclovą, N. Miliauskaitę ir kt.), matyt, yra išplėstos recenzijos, kuriose anaiptol dėmesys nesutelkiamas į konkretų poetinį tekstą. Apie visus minėtus poetus R. Šilbajoris yra ne kartą rašęs ir lietuviškai, ir angliškai, pristatydamas jų naujas knygas žurnale „World Literature Today“. Kai straipsniai subėga į vieną knygą, akivaizdžiai išryškėja R. Šilbajorio poetinio skonio diapazonas. Vienodai dėmesingai ir, atrodo, su ta pačia simpatija jis rašo apie tokius skirtingus poetus kaip K. Bradūnas ir G. Cieškaitė, A. Nyka-Niliūnas ir S. Geda, J. Mekas ir B. Brazdžionis.

R. Šilbajoris stengiasi išsiaiškinti eilėraščio prasmę iš lėto ir detaliai, kartais tarsi sugrįždamas į profesoriaus, stovinčio prieš studentų auditoriją, vaidmenį. Jei straipsnis skirtas vieno eilėraščio analizei, autorius dažnai sunumeruoja eilėraščio eilutes, o jei ir nesunumeruoja, vis tiek nuosekliai eina nuo eilutės prie eilutės, nuo strofos prie strofos (R. Šilbajoris, aišku, sakytų ne „strofos“, bet „posmo“), išryškindamas pačius įvairiausius eilėraščio kontekstus, neapsiribodamas vien poezija, bet pažvelgdamas ir į mitologiją, dailę, muziką. Kalbėdamas apie A. Žukausko eilėraštį „Bulvienė“, R. Šilbajoris prisimena Šventąją šeimą, Breugelio tapytus kaimiečius ir plačius mitologinius kontekstus, kurie eilėraštyje tapo buitiškesni, bet ir artimesni: „(...) pati mūza, „griežta pavargus moteriškė“, simbolizuojanti kantrų kaimo gyvenimą kaip poetinio įkvėpimo formą, pagal Žukausko metodą tampa konkrečia abstrakčios mitologinės idėjos išraiška. Jos atėjimas jungia kasdienį ir mitologinį-poetinį diskursus; ji ateina paprastai, „pro kriaušes ir bityną“, ir magiškai – „mėnesėtu taku“. Mėnesienoje ji žila ir šviesi tarsi nakties deivė, o gal šventoji su aureole, tik jos šviesa sklinda tiesiai iš žemės, iš pražydėjusio bulvių lauko. Kaip ir dera sodžiaus šeimininkei, ji „spingsulę uždega“ tarytum pasakų žėrėjimo kibirkštį, kurios šviesa yra ir ji pati. Tuo pat metu ji, kaip mūza, pakeičia eilėraščio pasaulį į mitą, primenantį Ovidijaus metamorfozes. Tačiau ir vėl, graikų mitologijoje tie persimainymai buvo dramatiški, dažnai tragiški, nepaprasti ir didingi įvykiai, perduodami epine poetinės kalbos forma. Žukausko poezijoje nėra nei amžinai verkiančios į akmenį paverstos Niobės, nei jaučio – Dzeuso, nei Dafnės, medžiu pavirtusios. Vietoj to Žukausko eilėraštyje visai ne herojiškai, o labai paprastai kaimietiškai, lyg koks katinas ir paršiukas, murkia ir čepsi toks keistas iš mitų pasaulio (pasuolės?) atklydęs kaukas. Tiesa, sulaumėjusios peteliškės įvaizdis yra poetiškesnis už pasuolės kauką, nes prieš akis sumirga upė, laumės, seni tikėjimai. Stebime paslaptingą peteliškės metamorfozę (ne mažiau paslaptingą, nei jos pirmoji metamorfozė iš kokono į margą drugelį) į tamsų, simbolinį asmenį, sparnuotą būtybę ar skraidančią pagonių laumę, kuri ironiškai primena krikščionių angelą“.

Šis gana ilgas pasažas gražiai demonstruoja R. Šilbajorio stilių, kuriame literatūros mokslo terminai tarsi ištirpsta vaizdingoje kritiko kalboje, o ne kyšo kaip neišardyti pastoliai prie jau seniai pastatyto namo. Jis leidžiasi nešamas eilėraščio teksto ir jo keliamų asociacijų: poetas eilėraštyje nemini upės, bet dėl „sulaumėjusios peteliškės“ kritikui ji „prieš akis sumirga“, nes, kaip žinoma, laumės paupiuose savo audeklus velėja. Laisvas pasidavimas tiek kultūrinių, tiek tiesiog gyvenimiškų asociacijų žaismui („galima įsivaizduoti tai ir tai“, „prisimena štai kas“ arba tiesiog „šį eilėraštį analizuoti paliksime paties skaitytojo vaizduotei“ – charakteringos kritiko frazės) ir grožėjimasis jomis – būdingas R. Šilbajorio straipsnių bruožas.

Asociacijos, žinia, yra gana subjektyvus dalykas, todėl kartais stebina ir kur jos kritiką nuveda (V. Šlaito poetinė vaizduotė, R. Šilbajorio nuomone, „įžengia į tą patį siaubo pasaulį, kuriame viešpatauja Hieronimus Bosch klaikūs ir fantastiški reginiai“), ir kodėl jis staiga sustoja pasakęs, pavyzdžiui, kad „kaip tikras romantikas Brazdžionis mirtį vadina ne beviltiško siaubo, bet paguodos vardu – seserimi, mūsų kūno ir kraujo antrininke, šalta ir galutine“, ir nebeprimena mirtį seserim vadinusio Pranciškaus Asyžiečio. Turbūt savotiškas dialogas su Pranciškum Asyžiečiu buvo ir B. Pasternako žodžiai „sesuo gyvenimas“ (rusiškai šių daiktavardžių giminės sutampa), ir J. Aisčio „sesuo buitis“. Kalbant apie J. Kelero eilėraščio frazę „virpa gyvenimo pirštai gedulingoj rugsėjo procesijoj“, greta kritiko išvardintų asociacijų neišvengiamai iškyla ir jo neprimintos Just. Marcinkevičiaus eilutės: „virpa gyvenimo žvakė / virš negyvenimo mano“. Tačiau savo tekstų, taigi ir asociacijų subjektyvumą R. Šilbajoris aptarė jau cituotame knygos įvade.

Būdinga R. Šilbajoriui ir tai, kad jis kuriasi (o tai buvo itin atidžiai lietuvių poezijos naujienas sekęs žmogus) savąjį poetų panteoną, jo įkvėpto kalbėjimo netrikdo tai, kad šiandien A. Žukauskas Lietuvoje gerokai (ir, aišku, nepelnytai) primirštas, o, tarkim, J. Keleras – nelabai pastebėtas, kad čia nedaug terašoma apie T. Marcinkevičiūtę ar V. Šlaitą. Tiek apie paminklo poza sustingusio klasiko, tiek apie pradedančio poeto eiles R. Šilbajoris savo analize tarsi sako: tik paklausykit, kaip tai gražu ir prasminga. Tikriausiai visi, kam yra tekę girdėti jį kalbant, prisimena, su kokiu tikro gurmano pasigardžiavimu jis tardavo patikusias jam eilutes, čia pat jas pratęsdamas, komentuodamas. Skaitome M. Martinaičio „Už miško, už miško – pelėdos dvi akys“ ir tarsi girdėte girdime besigėrinčio profesoriaus komentarą: „dvi pelėdos akys, kaip milžiniški, virš miško pakibę mėnuliai, dominuoja visą gamtovaizdžio pobūdį“.

R. Šilbajoris teigė, kad „talentingų poetų eilės būna nepaprastai tiksliai sudėtos, kur kiekvienas garsas ir skiemuo yra savo vietoje, papildo vienas kito reikšmę mums bandant įminti eilėraščio mįslę“, ir skaitė eilėraščius labai atidžiai. Tačiau jei pakeliui jam prireikdavo anksčiau į atmintį įstrigusios citatos, jis, sprendžiant iš šios knygos tekstų, cituodavo iš atminties, nebebandydamas jos susirasti ir pasitikrinti. Tarkim, eilutė iš T. Venclovos eilėraščio „Nel mezzo del cammin di nostra vita“ cituojama kaip „Aš gyvenau ir mokiausi nebūti“. T. Venclovos eilėraštyje sakoma – „Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti“. Priešinamasis jungtukas „bet“ šiek tiek keičia eilutės prasmę. Šiek tiek toliau jis cituoja T. Venclovą, kuris neva rašęs, kad nebūty „yra kažkas aukštesnio už mus“, bet frazė kritiko lūpose skamba nelabai elegantiškai, mat iš tiesų eilėraštyje iš T. Venclovos „Kalbos ženklo“ sakoma: „nebūty yra kažkas aukščiau už mus“. Iš atminties ir todėl anaiptol ne visada tiksliai cituodavo ir V. Kubilius. Abu kritikai, ko gero, patys buvo iš prigimties poetai, mėgę lakų vaizdingą žodį, pasitikėję atmintyje įstrigusia pamėgta fraze ir nelinkę krapštukiškai tikrinti kiekvienos citatos. Tiesa, kartais netiksli citata atrodo savaip prasminga. Pavyzdžiui, O. Mandelštamas yra sakęs, kad akmeizmas, o anaiptol ne visa poezija, kaip jo žodžius perteikia R. Šilbajoris, yra „pasaulinės kultūros ilgesys“. Bet ir kritiko teiginys „poezija yra pasaulinės kultūros ilgesys“ yra gražus, tik gal šiuo atveju nebereikėtų minėti O. Mandelštamo kaip posakio autoriaus.

Greta kultūros R. Šilbajoriui labai svarbi istorija, jos atnešti Lietuvai ir konkrečiam jos žmogui išbandymai ir praradimai. Paties R. Šilbajorio patirta išeivio dalia – vienas iš jų, nors jis savo asmeninės patirties, bent jau 1994 m. išspausdintame interviu su R. Pakalniškiu, nedramatizavo ir kalbėjo ne tiek apie praradimus, kiek apie patirtis ir atsivėrusį kultūros pasaulį. Tačiau jei dar kartą grįšime prie jo prisipažinimo, kad paskutinėje knygoje spausdinami „poezijos skaitymai“ – „savotiška išpažintis“, suprasime, kad ir pačiam kritikui reikėjo išgyventi „nevilty ir iš nevilties“. Todėl jis taip atidžiai skaito L. Sutemos eilėraštį „Ginuosi“ ir daro išvadą, kad „visoje Sutemos poezijoje sutinkamos apsisaugojimo, išsilaikymo, neišdavimo ir prisikėlimo temos čia įgyja naują prasmę – per ugnies katarsį, kaip visa ko paaukojimo aktą, atgimsta siela“. Tačiau drįsčiau manyti, kad, pacitavęs T. Venclovos eilėraščio „Šeremetjevo, 1977“ paskutinę strofą – „Negimtoji šalis, patikėta kaip laikinas kūnas, / Ligi Barenco jūros klampi nelaimėjusių žemė, / Lėktuvų kryžiai viršum nematomo miesto“ ir ją pakomentavęs: „aiškiai suprantame, ką šios Venclovos neigiamos konstrukcijos vaizduoja: balančius mirties laukus Sibiro tremtiniams, giliai žemėje glūdintį mirusiųjų miestą, paženklintą kryžių, egzistuojančių tik kaip idėja danguje“, jis ištraukė citatą iš konteksto ir neleistinai išplėtė (ar susiaurino) jo reikšmę. Tai eilėraštis, susumuojantis poeto atsisveikinimo su Sovietų Sąjunga patirtį (jo pavadinimas – išvykimo vieta ir data) ir greičiau būtent ją užbraukiantis išskrendančio lėktuvo šešėlio kryžiumi, o ne statantis kryžių Sibiro tremtiniams. Eilėraštyje iš esmės kalbama apie vieną labai konkretų atsisveikinimą. Ko gero, R. Šilbajorio aiškinimas susijęs su kiek kitais jo lemties žmonių trauminės patirties akcentais: jie yra labiau sužeisti sovietmečio pradžios tremčių, o ne ilgo gyvenimo toje santvarkoje. Beje, įsimena jo reziumė ne apie Sibirą, bet apie kitokio pobūdžio tremtį: „Gyvendamas išeivijoje, Niliūnas kartais išsigindavo tremtinio vardo, nes, girdi, jis niekur neišėjo ir dabar tebegyvena Nemeikščiuose. Atrodo, jam reikėjo fiziškai sugrįžti į namus, kad taptų tikru tremtiniu“. Šiuo atveju kritiko pastebėtas esmingas poetinio ir asmeninio A. Nykos-Niliūno paveikslo bruožas.

Jau žinant, kad „Poezijos skaitymai“ tapo paskutine R. Šilbajorio knyga, ypatingą prasmę įgauna paskutinis straipsnis „Henrikas Radauskas ir jo mirties teatras“. Tarp kitų poetų, į kurių eilėraščius R. Šilbajoris gilinosi knygoje, H. Radauskas (beje, ir A. Mackus) išsiskiria tuo, kad jis seniai miręs. Šiaip jau knyga skirta tebegyvenantiems arba visai neseniai mus palikusiems autoriams. H. Radauską kritikas vadina „didelės, beveik kosminės vienatvės“ poetu ir primena, kad mirtis yra „paskutinė ir galutinė vienatvė“. Analizuojamas H. Radausko eilėraštis „Lunatikas“, ir štai pastraipa, kuria R. Šilbajoris užbaigia analizę, knygą ir tarsi atsisveikina, išeidamas į savąją „kosminę vienatvę“: „Eilėraščio pabaiga leidžia pajusti ne tik tragišką, bet ir lyrišką jausmą. Tragiškas lunatiko-angelo su nutrūkusiais sparnais kritimas į mirtį vaizduojamas lyriškai, švelniai, lyg meilės išsiskleidimas užguitoje pamišėlio sieloje. Prisiminus intymų eilėraščio ryšį su popieriniais sparnais, byrančiais rožių lapais ir pro sielą skrendančiais drugeliais, tampa aišku, kad tragiškos lyrikos yra persunkta ne tik paskutinė eilutė, bet ir visas Radausko eilėraštis“.

Ši citata dar kartą liudija, kad R. Šilbajoris – senosios kartos kritikas, mokėjęs gėrėtis poezija, o ne savimi, tikrai ar tariamai mokslingu, kalbančiu apie tą poeziją, kaip neretai atsitinka jaunesniesiems. Niekada nesu su juo kalbėjusi apie poezijos interpretacijas, nežinau, ar jis mėgo apie tai diskutuoti. Tačiau praėjusių metų lapkričio viduryje prašiau jo išsakyti savo nuomonę apie ką tik mirusį M. Gasparovą. Maniau, „Metai“ išspausdins dviejų mūsų slavistų, T. Venclovos ir R. Šilbajorio, pasisakymus. R. Šilbajoris atsakė apie velionį žinąs tik tiek, kad tai labai žymus poezijos tyrinėtojas, artimas struktūralistams, bet padėkojo už pasiūlymą ir pridėjo: „Jaučiuosi pagerbtas“. Būtent tą jo frazę ir prisiminiau, paprašyta parašyti apie jo paskutinę knygą. Jaučiuosi pagerbta.