Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis

Atsisveikinant su viena gyvenamąja vieta, persikraustant į kitą – jausmas dvejopas. Iš vienos pusės — sukylantys sentimentai, kiek visko čia patirta; iš kitos — bemaž archimediškas atradimo jausmas, tikėjimas, kad „dabar tai jau pagyvensim“. Baigiasi vienas etapas, prasideda kitas.

„O norėčiau dar apgiedoti:
surūdijusį kanalizacijos dangtį,
sraigės mažą širdelę,
kraujotaką,
arklius (...)“

Tokia ir yra ši rinktinė, iš vienos pusės paverkšlenanti, atsigręžianti į gamtą, tautosaką ir Dievą, kita vertus, tai yra tas pats Geda, balansuojantis ant padorumo ir cenzūros ribos. Jau ko vertas pats knygos pavadinimas, dviprasmiškas, metantis neaiškumo šešėlį — ar tikrai tai tėra „persikraustymo“ knyga, o gal atsisveikinama ir su prokreacinėmis (žmogaus? poeto?) funkcijomis? Klausimas telieka atviras.

Beje, jei jau kalbame apie poetus, autorius šioje knygoje neitin pagarbiai mini savo kolegas, „priekvaišius iš PDR“. Tai iliustruoja ir eilėraštis „Apie poetus“, bene geriausias visoje rinktinėje:

„Jei kalba pasiūkčiodamas, pakukuodamas,
paverkdamas, raudodamas, su ašara
aky, —

tai, žinoma, kad pokraupiai
atrodo.

O jeigu šveplas, jei žiaumoja,
kraipos, drebindamas kinkas,
jei čuinutis, švelnutis,
jei su pilvuku, be pilvo, plikas,
jei kaip Jėzus ar Mahometas,
Krišna, jei iškart, sykiu,
Prieš tai, iki, po jūsų, —

Tai irgi verta užvažiuot per snukį!“

(Dar tas šauktukas pabaigoje — sunkiai nuslėpiamas džiaugsmingas entuziazmas, lydintis visą aprašomą procesą! Beje, atrodo, Gedai eilėraštis be šauktuko — ne eilėraštis. O gal tai tėra tik dirbtinas energijos ir veržlumo akcentavimas — „aš dar dainuosiu, nors balsas prikimo“?)

Kas žavi ir kartu erzina šioje poezijoje —  anachroniška kalbėjimo maniera (visi tie „pamačijo“ ir „špitoliai“) ir nuolatinis jos derinimas su keiksmais. „Banalybė ir bjaurastis bus tau atsakymas!“ — rašo Sigitas Geda, ir tos bjaurasties pavyzdžių tarp žydinčios gamtos vaizdų čia daugiau negu būtina, ir atrodo, visi jo stebimi ir aprašomi žmonės tik „— dulkinasi šiukšlynuose, apsirišę bybius / skudurėliais, keičiasi — po tris pamainas, / čia tie, čia anie, čia viršuje, čia / jau po apačia...(...)“. Bet, kita vertus, tai pavasario knyga. Pavasaris būna ir toks.