Apie šią knygą didžiai daug dalykų būtų galima ištarti, betgi pasistengsiu ją pristatyti kuo glausčiau. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, jog perskaitęs Rašykuose romano recenziją, parašytą autoriaus
Stanger, pajutau nenumaldomą, nevalingą norą jį įsigyti. Neradęs knygos keliuose knygynuose, jau galvojau kreiptis tiesiai į leidyklą, kai atsitiktinai „Plaukiojančią operą“ aptikau Vilniaus Gedimino pr. „Vagoje“. Ją, taupydamas laiką, daugiausia skaičiau važiuodamas traukinio maršrutais „Vilnius-Kaunas“ ir „Kaunas-Vilnius“.
J. Bartho literatūrinė kalba nėra įmantri, apie pagrindinio herojaus Todo Endriuso išgyvenimus jis pasakoja gana santūriai, paprastai, todėl kūrinio mintys iš pirmo žvilgsnio nešokiruoja. Tačiau autoriaus naudojama meninė priemonė bufonada (taip pat kitos), pasitelkiama kraštutinumams išryškinti ir būdingiausioms personažo savybėms akcentuoti, padaro savo: štai pamėginus bendrais bruožais neskaičiusiajam nupasakoti, apie ką rašoma „Plaukiojančioje operoje“, tiesa gali priblokšti.
Tikriausiai retam pasirodytų įprastas vyro dalinimasis žmona su savo draugu arba liguistas mirties patale merdinčio milijonieriaus pageidavimas, kad šio namiškiai saugotų visus jo ekskrementus stiklainiuose, kaip jo buvimo šioje gadynėje įprasminimą...
Tai neįprasta, šiurkštu, amoralu, žema, pasibaisėtina. Kita vertus, kodėl autoriui pavyksta apie tokius dalykus pasakoti, o mums perskaityti taip natūraliai? Manau todėl, jog Todas Endriusas, desperatiškai savo tapatybės ieškanti ir kaukes keičianti asmenybė, primena mums pačius save – šiuolaikinę cinikų (iškreiptos sąmonės) visuomenę, arba prozako kartą.
Derėtų paminėti ir svarbiausią šio romano savižudybės siužetinę liniją. Štai ką apie ją kalba Todas Endriusas, vieną rytą pažvelgęs veidrodin, nusiprausęs šaltu vandeniu bei
sužinojęs, jog tądien turįs nusižudyti: „Jei žmogus neišpažįsta kokios nors religijos, draudžiančios savižudybę, klausimas, žudytis ar ne, yra pirmutinis, į kurį jis turi atsakyti prieš imdamas samprotauti, kaip jam gyventi toliau“.
„Plaukiojanti opera“ kaip reikiant „praplauna“ protą, kuriam laiko padaro jį skaidrų – iki kito mūsų postmodernistinės sąmonės lūžio. Tiesa, nors minėtasis Endriusas netiki jokiomis „savaimingomis vertybėmis“, skaitytojas tai turėtų suprasti priešingai – kertinės vertybės ir moralės kriterijai nepajudinami ir amžini.