Plaukiojanti opera

Skiriu savo pūliuojančiai anginai...

Ironija. Sarkazmas. Groteskas. Cinizmas. Parodija. Farsas. Būtent šiais žodžiais ir jų sinonimais galima būtų nusakyti „Plaukiojančios operos“ būdingiausias savybes. O ko kito buvo galima tikėtis, kai jau ant knygos viršelio puikuojasi toks autoriaus aprašymas: „Džonas Bartas (John Barth) – įžymus JAV rašytojas, vienas iš postmodernistinio romano pradininkų, unikalios „juodojo humoro“ mokyklos įkvėpėjas, puikus literatūros kritikas.“

Visas romanas – tai viena Todo Endriuso, pagrindinio knygos herojaus ir pasakotojo, diena. Dienos išskirtinumas pasireiškia tuo, kad per ją Todas, jo paties žodžiais tariant, „galutinai pakeitė nuomonę.“ Manau, jums natūraliai iškilo klausimas - apie ką herojus pakeitė nuomonę, kad ši diena tapo tokia jau svarbi. Na, o aš, nenorėdamas atitrūkti nuo romano kalbėjimo stiliaus, atsakysiu jums to paties Todo Endriuso žodžiais: „...viskas yra reikšminga, bet iš esmės niekas nėra svarbu.“

Skaitant buvo labai daug vietų, kur atrodė, kad autorius visiškai nepaiso tradiciniams prozos kūriniams būdingų savybių. Kai kur netgi jas laužo. Ar iš jų šaiposi. Tačiau tai neturėtų kelti pykčio ar antipatijos, nes tai, tikriausiai, ir yra pagrindinė tos „unikalios „juodojo humoro“ mokyklos“ savybė. O jei ir sukėlė – dar geriau...

Veiksmas prasideda 1937 metų birželio 21-osios ar 22-osios rytą, kai Todas pabudęs supranta, kad vienintelis jo visų problemų sprendimo būdas – nusižudyti. Įdomiausia, kad herojui tas supratimas ateina į galvą ne kaip mintis. Jis tiesiog tai žino. Kaip vaikas džiaugdamasis šiuo žinojimu, Todas nutaria, kad ta diena bus paskutinė jo gyvenime. Ir visa tolesnė istorija – tai ėjimas link šio tikslo, savęs ieškojimas ir naujų tiesų atradimas, užsibaigęs gan netikėtu, jei ne nuomonės pakeitimu, tai bent jau jos papildymu viską apverčiančiom tezėm.

„Plaukiojančioje operoje“ puikiai atskleista subyrėjusios į šukes asmenybės mąstymo kaita. Nors ir ironiškas, tačiau labai logiškas Todas Endriusas mąstymas parodo, kad toks žmogus jau nebetiki jokiais idealais, jokiomis vertybėmis. Jis tiesiog keičia savo kaukes tikėdamas surasti save. „...Jei užsidėjai „šventojo“ kaukę, ir elkis kaip „šventasis“, jei „ciniko“ – iki galo būk „cinikas“, nors esminio skirtumo tarp šių „vaidmenų“ nėra, nes, kaip minėjau, nėra ir savaimingų vertybių“.

Ir dar vienas faktas, ganėtinai mane suintrigavęs ir galbūt kažkuo savaime postmodernus, yra tai, kad šis romanas buvo atmestas šešių leidėjų. Išleisti jį sutiko tik septintasis, tačiau tik su sąlyga, kad rašytojas pakeis „nihilistinę“ pabaigą. Taigi, romanas turi dvi pabaigas. Publikuojama tik pirmoji (originalioji), nes dėl antrosios, pataisytos pabaigos, autorių kritikai ypač sukritikavo, todėl jis sugrįžo ten, iš kur ir pradėjo. Man pasirodė, kad tai ne blogiausias pasirinkimas.