Pievagrybių testamentas (Juodieji baltai pas keltus)

Knygos sensta. Latvės Laimos Muktupavelos „Pievagrybių testamentas“, parašytas 2002 m., perskaitytas šiemet jau nesukelia jokių sukrečiančių emocijų ir vargu, ar autorė bepelnytų Latvijos Metų kultūros žmogaus titulą, kuris jai buvo suteiktas dar nenudžiuvus spaustuvės dažams romano puslapiuose.

Vargšai latvių emigrantai Airijoje. „Pievagrybių testamentas“ yra būtent apie juos, nors puikiai galėtų būti ir apie vargšus lietuvių/lenkų/bulgarų/rumunų/rusų emigrantus Anglijoje/Ispanijoje/Skandinavijoje ir t.t. Jie nemoka vietos kalbos, nežino savo teisių, todėl juos apgaudinėja, nemoka atlyginimų, nesuteikia komfortabilių buitinių sąlygų ir visaip kitaip engia. Visgi pasyvaus herojaus – emigranto laikai jau baigėsi. Anksčiau literatūroje kone vienvaldė buvusi emigracijos – kaip gyvenimo iššūkio, laimingo loterijos bilieto ir šviesesnio gyvenimo vilties traktuotė jau pakito. Knygas apie vargšelius, ieškojusius laimės Amerikoje, pakeitė edukacinės knygos apie darbuotojų teises įvairiose šalyse, darbo leidimus ir pan. Knygos keičiasi, kadangi keičiasi pats herojus – emigrantas. Jis jau nebevažiuoja už jūrų marių aklai, turi galimybių pasidomėti savo teisėmis, gauti informacijos iš kraštiečių bendruomenių užsienyje, žino, į ką kreiptis pagalbos. Be to, šiuolaikinis emigrantas uždirbtus pinigus jau ne tik siunčia gimtajame kaime likusiems giminaičiams, bet investuoja į mokslus, nekilnojamą turtą, įsitraukia į bendruomenių, išeivijos departamentų ar diplomatinių atstovybių veiklą, pats įkuria savo verslą, klubą, ima leisti laikraštį arba atidaro interneto svetainę.

L. Muktupavelos herojei Emigrantei „Pievagrybių testamente“ – dar toli gražu iki to. Ji į Airiją vežasi lašinių, duonos, nemoka nei žodžio angliškai, nepasirūpina pinigų maistui iki pirmo atlyginimo, žodžiu, įkūnija Naivųjį Emigranto tipą, laukiantį, kol kepti karveliai patys į burną suskris. Knygos pradžioje Emigrantė – išdidi, turtinga, ori (romane nesilaikoma chronologinės įvykių sekos), prieš atvykdama į Airiją ji paklusni, nusižeminusi, bebalsė, bevalė, o pakeitusi pievagrybių angarų šeimininką ji įgyja valiūkiškumo, moteriškumo, žaismingumo, tačiau kartu vulgarumo ir stačiokiškumo bruožų.  Pagrindinės herojės portretas toks pat nevientisas ir sutrupėjęs gabaliukais kaip ir autorės ketinimas knygos įžangoje atskleisti neva emigracijoje išryškėjančius tautų bruožus. Latviai Airijoje – tai pati Emigrantė, kelios kitos tylenės latvės, epizodiškai sušvysčiojančios romano puslapiuose, bei pora latvių bernelių, dažniausiai sutinkamų airiškuose pubuose. Pabiri juos apibūdinantys štrichai ir jų dialogų nuotrupos vargu ar vainikuoja latvių tautinius bruožus.

Aišku, kliūna ir lietuviams: „Jeigu jau koks lietuvis įsigijo leidimą dirbti, tai tos šalies šeimininkas gali save nurašyti. Būna taip – jei vienas lietuvis gavo darbo, netrukus pas jį atvažiuoja žmona. Tarytum į turistinę kelionę. Pasieniečiai pasienyje nieko negali padaryti. Žmogus važiuoja pakeliauti po gražiąją Airiją ir pasisvečiuoti pas vyrą, taip sakant. Tačiau iš tikrųjų vyras jau suradęs jai darbą! (...) Pas žmoną atvažiuoja jos sesuo, jų broliai, ir klanas apauga saviškiais.(...) Lietuvių komuna plinta kaip vėžys! (..) Tada atsitinka štai kas. Keli iš šios lietuvių komunos suranda darbą kitiems, siunčia žinią į Lietuvą, atseit, broli, plauk į Airiją dirbti, bus tau upės kisieliaus krantais, bet.. įėjimas į salą kainuoja šimtą dolerių...
- Eik jau! Saviškiams odą lupa?“(262p.) Tačiau ši ištrauka stebina tikrai mažiau nei kriminalinės dienraščių rubrikos apie lietuvių išdaigas emigracijoje.

Romano siužetas klimpsta smulkmeniškame situacijų aprašinėjime, tuščiuose dialoguose bei daugybe žodžių apipintais Emigrantės pamąstymais apie latvių moteris, latvių vyrus, darbą, gyvenimo esmę, meilę, pinigus ir pan. Pati emigracijos tematika jau nepaperka, o knygos viršelyje išreklamuotas autorės humoras ir aštrus žodis kliūna dėl pretenzingo tono ir demonstruojamo visažiniškumo, stipriai disonuojančio su naiviosios Emigrantės pasaulėžiūra. Ištirpusį knygos aktualumą (juk skaitytojų ignoruoti buvo net Zitos Čepaitės atsivėrimai apie emigrantės dalią gūdžiajame Londone šeštadieniniame „Lietuvos ryte“) nebent kompensuoja kulinarinis romano aspektas: kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami patiekalų su pievagrybiais receptai. Perskaitęs knygą jauties kaip padirbėjęs angare – ne tik todėl, kad tam reikėjo stiprios valios, bet ir todėl, kad ties n-tuoju patiekalo su pievagrybiais receptu tarsi imi justi nuo puslapių sklindantį grybų kvapą ir jam bundančią neapykantą.