Pievagrybių testamentas (Juodieji baltai pas keltus)

Tevainikuoja ši frazė tautų draugystę bent jau literatūriniame kontekste! Taip jau susiklostė, kad grybavimas – ne tik meditatyvus ieškojimo procesas, bet ir niekam tikęs užsiėmimas. „Grybauji“, – pasakom savo kolegai, kai jis internete naršo protingo patarimo; „tikras grybas“, – ištariam išvydę sienas ramstantį pilietį, „oi grybai grybai“, – iš absurdo atsidūsta Kostas Ostrauskas.

Latvių rašytojos Laimos Muktupāvelos romane Pievagrybių testamentas grybų rinkimas praradęs bet kokią prasmingos veiklos žymę. Rašytoja, pasakodama apie alinantį „paprastų žmonių“ darbą Airijos pievagrybių angaruose, maksimaliai priartėja prie gyvenimiškųjų realijų. Knygos įvykių realumą galėtų patvirtinti turbūt daugelis tautiečių, „juodai“ uždarbiavusių užsienyje, ar bent jau jų giminaičiai, skaitę graudžius jų laiškus. Kad ir panašius:

Esu pavargusi ir suprantu, kad niekas manęs negelbės jokiu patarimu. Aš nežinau, kiek valandų, kuri savaitės diena, ir nenutuokiu, kodėl man nesinori net valgyti.
Žinau tik tiek, kad čia nėra toji vieta, kur pieno upės putodamos plaukia, o kukuliai patys prašosi į burną įdedami. (p. 70)

Pagrindinės veikėjos nuostata aiški:

Ateities gali nebūti.
Yra tik tai, kas vyksta aplinkui. Praeitis nebeturi prasmės, ateities jau, matyt, nebebus, o dabartis – tiktai triukšmas ir skrydis tamsoje. (p. 20)

Šiuolaikiškai tradiciška literatūroje, vertybių stokojanti egzistencinė pozicija, kurią romane simbolizuoja skrydis lėktuvu – pakibimas tarp dangaus ir žemės, savotiška nebuvimo realybėje būsena. Ją sustiprina ir žemiškesni pojūčiai. Tuomet, kai amžinų grybų karalijoje pavojingai slystelėjama aštria peilio briauna. Sau per širdį. Iš nuovargio ir nevilties. Nes kiekvieną rytą angaruose užderantys grybai – kaip balta gyvenimo absurdo vizija. Kaip savo nebūties suvokimas:

Tu juokies, juokies, ir supranti, kad viskas, kas nuveikta ir išgyventa, neturėjo jokios prasmės. Tau bus galas, gali ruoštis paskutiniam nuotykiui. (p. 19)

Gražus į knygos pavadinimo paantraštę autorės iškeltas „juodųjų baltų“ apibūdinimas. Šis oksimoronas tarytum metaforiškai išreiškia angelų nuopuolį. Tremtį į gyvenimiško absurdo plotus...

Čia būtų galima ir pravirkti. Bet neišeina. Rašytojos pasakojimas ne tik užpipirintas, bet ir gerokai pasaldintas, tad sugebi tik mėgautis šiuo savitu kūriniu. Be to, kiekvieno skyriaus pabaiga „paskaninama“ valgio receptu, aprėpiančiu visą spalvingą gyvenimo įvairovę. Tarytum raginama tiesiog imti, valgyti ir toliau džiaugtis, kad valgyti dar gali. Gailestis, kritika ir savikritika, skausmas, gėla ir dar kaži kas – visos šios gyvenimiškų patirčių gijos rišamos su humoru ir ironija, kad atitolintų skaitytoją nuo dokumentinės medžiagos ir priartintų prie žaismingo kūrinio suvokimo. Taigi esame grožinio kūrinio erdvėje. Tam tikru požiūriu saugūs. Šiek tiek žaidžiantys. Tad ir pažaiskime „grybų karą“. Išnaudotųjų ir išnaudojamųjų karą:

Jei koks istorikas rašys apybraižą apie baltų kovas įvairiais laikotarpiais, nepaliesti mūsų laikų – meluoti istorijai. Tos kovos dar nepasibaigusios! Kova dėl gyvenimo, laimės, šeimos saugumo, žmogaus gerovės ir išlikimo tebevyksta.. (p. 5)

Autorei smagu paklibinti latvių ir lietuvių istorijos, mentaliteto bruožus. Štai latviai pasirodo kaip itin uždari, individualūs, o lietuviai, atvirkščiai, – labai šeimyniški, organizuoti, be to, tikri kunigaikščių palikuonys... Galime tik pasidžiaugti šiuo savotišką lietuvių pranašumą įrodančiu faktu ir, užkandę pievagrybiškų skanumynų, skaityti toliau. Netrukus paaiškės, kad tas kunigaikščių kraujas mus ir išduoda – esame bene didžiausi nusikaltėliai...

Įdomu tai, kad darbo ir dvasinės mirties Airijoje istorija pasakojama taikant ir pasakos stilistiką. Štai skyrius „Beveidrodietės ir užspintiečiai“:

Gyvena visi kartu, bet kiekvienas savo spintos pusėje. Vyrai dešinėje – prieš duris, o moterų pusė būtų lyg ir už spintos. Jos abi su Rute spintą nusukusios, tuomet veidrodis atitenka nei mums, nei jiems, tokia beveidrodystė. (p. 61)

Ar tai neprimena pasakų personažų susiskirstymo į dvi priešiškas stovyklas? Pasaka – tai ir pagrindinės veikėjos buvimas tarytum anapus veidrodžio, kažkokioje nesuvokiamoje erdvėje ir laike, kur galioja visai kitokios taisyklės. Pasakiška tai, kad latviai Airijoje jaučiasi kaip pasakoje. „Pasakiškumą“ kartais sustiprina gausūs deminutyvai – lyg žiūrėjimas į pasaulį naivaus vaiko akimis:

Dviračius sustatome mažoje daržinėlėje už namo. Ji primena 2×2 metrų dydžio pasakų namelį. Trūksta tiktai vištos kojelės. (p. 183)

Kitame epizode puikiai panaudojamas pasakinis kelio krypčių pasirinkimo motyvas – žaidimas su likimu:

Viršutinio aukšto kryžkelėse aš pamatau ketverias duris. Viskas kaip gyvenime:
• ↑ – tiesiai eisi – tavo arklį pagriebs nelabasis,
• → – dešinėn suksi – pakars tave turgaus aikštėje,
• ← – kairėn – lėtai išvirs dervoje, bet
• ↓ – atgal eidama pasiklysti...
Atidarau vienas duris ↑. Dangiškomis putomis kvepiantis vonios kambarys.
Patraukiu antras →. Uždarytos.
Nuspaudžiu trečiojo kambario durų rankeną ←, bet iš vidaus jas užtrenkia spigus Erelio švilpimas: „Užimta! Kur lendi!..“ ir užkerta norą patekti vidun.
Tik tada pastebiu, kad ketvirtosios durys praviros.
↓
Lėtai darau duris. Jos negirgžda. (p. 227)

Antroje knygos dalyje pasirodantys vyrai šaukiami paukščių vardais (Vanagas, Kranklys, Sakalas, Gaidys-Pelėdžiukas). Tai tarytum užburti pasakų veikėjai; kiekvieno iš jų metamorfozė – pagal nuopelnus. O štai moteriškosios lyties ir socialinio statuso „tipiškumas“ pažymimas kuklia galūne -ytė. Kaip tai susieti? Niekaip. Autorė savo romane nebando pritaikyti vientisos stilistikos, vieno kodo. Ji žaidžia šiuolaikinio pasakojimo būdais. Viena vertus, gana nuoseklus, aiškios kompozicijos (romano pabaigoje grįžtama į jo pradžią) Muktupāvelos pasakojimas yra išvaduotas nuo šiuolaikiniam kūriniui „privalomo“ struktūros nebuvimo, fragmentacijos ir pan. Kita vertus, jame ryškėja pastanga imituoti struktūrinį (logišką, tvarkingą) tekstą. Tai gana ironiška ir atvira imitacija. „Įrėmintas“ pasakojimas, išdėstytas papunkčiui, su argumentais ir išvadomis, svarbesnėse vietose paryškintas, atspindi ir tekstinės bei gyvenimiškos prievolės (rašyti bei gyventi taisyklingai) sukibimą, egzistencijos monotoniją. Štai kad ir šis epizodas:

Paprastai kiekviena diena praeina lyg mišių laikas bažnyčioje. Pagal senus kanonus, kurie kartojasi diena dienon.
Iš pradžių, kai ateiname į angarą, viešpatauja tyla ir ramybė. Kiekviena knaksena savo vagoje ir deda grybus į dėžutes.
Darbo dienomis apie devintą ryto angaro durys atsiveria sunkiai trinktelėdamos ir tarpduryje atsistoja misteris Kenetas. Jis apžvelgia baltų grybų angaro tylą ir stebi viską savo juodomis akimis:
Tačiau paprastai:
• jis suranda kokį nuodėmingąjį, kuriam galėtų pasakyti pastabą. [...]
Jis prieina prie aukos iš nugaros ir tiktai formaliai įsispokso į surinktų grybų dėžutę;
• joje visuomet galima pamatyti, ką tik nori, kritikuoti galima bet ką. [...]
• jis drįsta šaukti, nes taip galvoja. Juk jam priklauso verslovė. (p. 94)

Romano tekste atrandame ir šiuolaikinės komunikacijos ženklų, ne tik sutaupančių žodžių kiekį sakinyje, bet ir nepaprastai pagyvinančių, „racionalizuojančių“ tekstą: „Šeimininkų pora – tai klasikinis šeimos pavyzdys = puodas + dangtis arba pirštinė + ranka, važiuoja ir kalbasi taip greitai, kad girdžiu tik žodžių srautą“ (p. 53); „Žmonės vaišinasi galvodami apie jūros & žemės susijungimą (krevetės + pievagrybiai)“. Kalba dažnai paskaninama dabar itin madingais rusiškais, angliškais žodelyčiais, posakiais, kurie nė kiek neteršia teksto, o labai natūraliai „dalyvauja“ kaip šiandieninė naujakalbė: „Aš labai atsargi, nes per trumpą laiką tiek daug sužinau, kad būtų galima išvirsti iš kojų (rusai sakytų – s nog sšibatelno)“ (p. 60); „Tačiau mes kaupiame jėgas! Tai tyla prieš audrą, prieš baliuką, večerinką, tusovkę, prieš tancy do upadu“ (p. 217); „keltų istorijos trumpasis kursas bus dar suprantamesnis, jeigu įsivaizduosime, kaip keltai keliauja po pasaulį lyg per vykendą vaikštinėtų iš vieno baro į kitą“ (p. 271) ir kt.

Knygoje esama ir silpnesnių vietų. Ne itin pagrįsti intarpai iš pagrindinės veikėjos praeities, jos darbo prostitute motyvai. Juolab turint omenyje jos feministinius polinkius... Bet ir pritaikius kokią nors froidišką teoriją, tokia istorija skamba šiek tiek anachroniškai.

Romano pradžia ir pabaiga vyksta Londono oro uoste, iš kurio pagrindinė veikėja keliauja į Rygą. Romano pabaigoje moteris patenka į Poeto laidotuves – leidžiamasi į metaforišką žmogaus būties ir gyvenimo prasmės apmąstymą. Mirties ir gyvenimo kryžkelė, sandūra, neišvengiamas pasirinkimas apibūdinamas paprastais, bet tiksliais žodžiais moters, savo rankomis iš šiaudų sukūrusios atsisveikinimo gėlę: „Aš sukūriau gėlę galvodama: ‚Koks vis dėlto negailestingas gyvenimas ir koks gražus!‘“ (p. 379). Ši gėlė – „vėjų rožė“ – simbolizuoja sielos palydėtuves. Ir kūno – gyvenimo geismo pergalę:

Kranto vėjai jūrai įspūdžio nedaro, bet kai jūros viduryje savo bendram šokiui susirenka laisvųjų vardais pavadinti vėjai, tada aš pamatau – ei!
Daigai želia!
Gyvųjų šokiai tęsiasi, gyvenimo rato įsukti.
Štai taip! Tralialia!
Nuo išlaisvinto juoko sutirštėja gyvųjų ir išėjusiojo susitikimo akimirka, kurią vėliau aprašys koks nors pašventintasis per sprandą eilėraščio vėzdu.
Galbūt ir jam niekas neįstengs sumokėti tiek, kiek iš tikrųjų buvo vertas.

Dar tebekvepia prakaitu, airių kava ir gyvenimo geismu.

Pabaiga.

Taigi. Užkąskime. Nes taip byloja paliktas testamentas...