Pernelyg triukšminga vienatvė

"Nė nežinau, kurios mintys yra mano ir iš manęs, o kurias būsiu perskaitęs, [...] todėl skaitydamas iš tikrųjų neskaitau, paimu į burną gražų sakinį ir čiulpiu jį kaip saldainiuką". Tai čekas Bohumilas Hrabalas (Pernelyg triukšminga vienatvė, V.: Strofa, 2003). Rašytojas ir pats dirbo makulatūros pakuotoju, ir jo apysakos herojus 35 metus presuoja seną popierių, knygas ar kruviną kartoną. Apysaka parašyta 1977 m., tada ir Prahoje, ir Vilniuje visi dar dėjom laikraščius į krūveles, kabinom išplautus polietileninius maišelius ant virvės, rūpinomės savo brangiom atliekom. Dabar visko per akis, ir kartais nė nežinau, kurios mintys mano.

S. Daukanto aikštėj 26 d. iš XVIII a. patrankos, tikrai matau, rūksta dūmai, lekia sviedinys, ant jo sėdi mūsų septintasis Miunhauzenas, o per vakaro žinias lietuviškam žirnių lauke stovi kaliausė, labai panaši į vieną Seimo narį, kaip teigia kitas Seimo narys, ir jai saliutuoja visi tie lietuviai, kurie nenori stoti į ES. Dar kiti lietuviai kovo aštuntąją apsieis be reklamos ir kaip tą popierių prieš visai nedaug metų atidžiai neš stojiškas tulpes ten ir atgal. Nes "viskas tuo pačiu metu žengia į priekį ir viskas tuo pačiu metu grįžta atgal" (vėl B. H.).

Fantastiškasis Hrabalas savo vienatvėje (alinėse, užmiesčio namelyje su pulku kačių, o numirė iškritęs iš ligoninės penkto aukšto, lesindamas balandžius) apie pro šalį plaukiančius žmones užsirašo: "praeiviai žydinčių našlaičių klombų veidais", "išsigandę kaip našlaičių žiedai per lietų", o apie save mirštantį – "laikiau glėbį našlaičių, išrautų su šaknimis".

Taip, su šituo čeku prie alinės stalelio galima sėdėti be galo. Nereikia nė savų minčių, užtenka bendrų mažų smulkmenų, nors ir joms, ir mažiems džiaugsmams "jau atskambino rūsyje mano mašina". Bet tik vėlyvoji hrabaliada tokia supresuota, su visiškai uždara absurdo išpažintim, primenančia Gogolio "Pamišėlio užrašus". ("Išsigandęs žiūrėjau žemyn ir pamačiau, kad dešrelės galas beveik siekia mano batus, [...] čia aš kažkaip per pastaruosius dešimt metų susitraukiau, sumažėjau".) O B. H. ankstyvoji proza ir apsakymai tradiciškai čekiškai tragikomiški. Netgi ryškūs, nuolat pasikartojantys gyvulių kankinimo kadrai tarsi atmiešti limonadu (man šleikščiu): išsižiojusios iš troškulio kiaulės karo ešelonuose lyg mirštančios paukštės, o bobikė zirina triušelio kaklą atšipusiu peiliu nelyg megzdama staltiesę...

Tokie vaizdeliai ypač tinka vakariniam pasiskaitymui. Ačiū Dievui, dieną atsitiktinai užbėgi į Mokytojų namus ir ten pamatai vaikų instaliaciją čigonų tema "Kelias – arkliai" (kodėl šėmėcėjininkai bijo rodyti vaikų meną?). Neatmenu, kada Vilniaus gatvėje mačiau tikrą arklį (be policininko). Čia, "Koridoriuje", jų gal šimtas, slenka viena ilga pakyla, vienu keliu kažkur link galinės sienos, į žalias lankas, palikę žmones su visais jų konkūrais.

Prie bendrų mažų džiaugsmų šiandien skaitant B. H. dar, mano galva, labai tinka puodai Antano Samuolio paveiksluose. "Maldžio" galerijoje, kuri tokia respektabili ir todėl daug kam stringa gerklėje, daugybė natiurmortų. Tamsiuose dramatiškų prisiminimų fonuose vos ryškėja vazonai su išsišokusiais šaknų gumbais ir svyrančiais lapais – dabar tokias gėles pamatysi tik ant pensininkų palangių. Jau užvirė ginčas, kas daryta Samuolio, o kas kopijuotojų, nors ši problema prieš kelis šimtus metų ne itin kvaršino vartotojams galvas. Svarbu, ar gerai kopijuoja. Ir kas dar po 50 metų bus kopija, o kas originalas? Visos mintys bus iščiulptos, iškeltos į mūsų susitraukusio pasaulėlio paviršių, ant tų nemirtingų dramblių nugarų. Kaip rašė mano mylimas B. H. jau anam amžiuj: "Mėgstu traukti pas vyrukus į rūsį su centriniu šildymu, kur prie darbo lyg šunys prie būdos pririšti universitetinio išsilavinimo žmonės, [...] čia sužinau, kaip darbininkai iš apačių kopia į antstatą, o turintieji universitetinį išsilavinimą dirba darbininkais".