Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pernelyg triukšminga vienatvė

Pernelyg triukšminga vienatvė Karas ir humoras - anekdotiškos istorijos, kurioziški nutikimai. Čekų literatūroje tai mums gerai pažįstama iš Jaroslavo Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių". Mergišius geležinkelio stoties budėtojas pas jį apsilankiusiai moteriai nuogą užpakalį išmargina stoties antspaudais, jinai pasiskundžia, kyla viešas skandalas, turintis nevienareikšmių padarinių. Epizodas šveikiškas, bet jau iš vėlesnio karo ir sukurtas Bohumilo Hrabalo - apysakoje "Ypatingai sekami traukiniai", kuri pradeda šią rinktinę.

Jaunas šio kūrinio pasakotojas Milošas Hrna, išgyvenantis pirmus sekso potyrius, pirmąją meilę, stebintis žmonių ir lemties išdaigas geležinkelio stotyje, kur jis dirba, yra likimo negailestingai įstrigdytas paskutiniame karo akorde - 1945 metais, bet dar vokiečių okupuotoje Čekijoje. Ramioje, lėtokoje pasakojimo tėkmėje, su siužetiniais sugrįžimais ir pasikartojimais palengva atskleidžiamos Milošo bandymo nusižudyti aplinkybės. Jį atsitiktinai išgelbsti nepažįstamas mūrininkas, o gal ir ne visai atsitiktinai. "<...> pravertos durys, prie kurių plyšio iš vienos pusės aš prispaudžiau savo akį, o iš kitos pusės - tas mūrininkas... Ir jaučiausi tąkart taip, lyg kas iš kitos pusės būtų paėmęs už tos pačios rankenos kaip ir aš. Tada supratau, kad tas milžiniškas senas mūrininkas baltais kalkėtais drabužiais - persirengęs Dievas..."

Kurioziški nuotykiai, virstantys tragiška arba graudžia pabaiga, vienatvės skausmu, yra hrabališkas modelis, būdingas ir šiai apysakai, ir į lietuvių kalbą anksčiau išverstam romanui "Aš aptarnavau Anglijos karalių". Čekiškas humoras čia pajuosta ir įsilieja į bendražmogiškos vienatvės gėlą.

Dauguma apsakymų, kurių šioje rinktinėje sudėta keturiolika, yra lengvesnio pobūdžio - provincijos "mažų žmonių" didelės svajonės, komiškas neprisitaikymas prie tikrovės kai kuo primena Antono Čechovo kūrybą. Įžvalgus anglų kritikas Jamesas Woodas rašė: "Hrabalo komedija yra sudėtingai paradoksali. Laikydama pusiausvyroje beribius troškimus ir ribotą pasitenkinimą, ji yra kartu maištinga ir fatalistiška, nenustygstanti ir išmintinga."

Kai kur (bene gražiausiai "Deimantinėje akyje") dominuoja neįtikėtinos, kartais miunhauzeniškos istorijos, pasakojamos "pramaniūgų". Šio pavadinimo apsakymo personažas su galvoje įsmigusiu pjautuvu galėtų susidraugauti su Juozo Erlicko personažu, kuriam galvoje stirkso kirvis. Bet Hrabalo apsakymų humoras kitoks, artimesnis tradicijai - čia daug liaudiškų elementų, pvz.: "...žmonės šnekėjo, kad jis moka penkias kalbas, matęs pasaulio ir taip gerai išmanęs filosofiją, kad kai viską apgalvojo, tai nuo to pamišo, taip išprotėjo, kad viską užmiršo ir dabar saugojo aukštas ir ilgas krūvas kaulų, kurių gyslas ir mėsos likučius pūdė saulė ir iki baltumo graužė žiurkės" ("Armagedonas"). "Gyvenimas čia kartais šiurkštus, kai kada net drastiškas, bet pilnas hiperbolių, groteskiškų situacijų ir tokių pat veikėjų", - rinktinės pabaigoje pateiktame informatyviame straipsnyje rašė Vytautas Visockas, puikiai išvertęs visus čia savo parinktus kūrinius.

Kelių apsakymų pasakotojas yra paauglys tarpukario Čekoslovakijoje, ir komiškos situacijos kyla iš nesusipratimų su suaugusiųjų pasauliu. Vos atlėgus tėvo įsiūčiui dėl sūnaus slapčia išsvajotos ir galiausiai išsirūpintos tatuiruotės ant krūtinės, jis įsiutina tėvą su savo namų darbų rašiniu tema "Kuo aš norėčiau būti". O norėtų jis būti bedarbiu: "Toks bedarbis neina į darbą, kaip aš nenoromis turiu eiti į mokyklą, kas vakaras aikštėje pilna bedarbių, jie linksmi ir šūkauja sau, jų pilnos užeigos, kur lošia kortomis, kai lyja lietūs, bedarbiai mūsų miestelyje visada įdegę, nes turi laiko maudytis ir gulėti saulėje visą dieną, o kai ateina žiema, žaidžia be pačiūžų ledo ritulį - tai būna šauksmo ir riksmo ant užšalusios upės, tie mūsų miestelio bedarbiai gyvena be rūpesčių, nes rytą keliasi, kai pabunda, taigi bedarbiai mūsų miestelyje atrodo daug geriau negu tie žmonės, kurie vaikšto į darbą ir nuolat bijo, kad bus iš jo išmesti..." ("Kvadratinis centimetras už šešiasdešimt kronų").

Šį lietuvišką rinkinį užbaigia išskirtinis kūrinys - vėlyvoji apysaka "Pernelyg triukšminga vienatvė". Nors čia taip pat esama ironijos bei humoro, visas tekstas persmelktas egzistencinio skaudulio, nepaguodžiamo pesimizmo ir melancholiškos rezignacijos. "Dangus nėra maloningas, bet yra kažkas turbūt daugiau negu tas dangus - tai atjauta ir meilė, mano jau užmiršta ir išdilusi iš atminties."

Makulatūros presuotojo Hantios vidinis monologas, kai kur pereinantis į sąmonės srautą, pripintas jo gyvenimo prisiminimų, groteskiškai aprėpia sunkiai įsivaizduojamų fizinių ir dvasinių žemumų bei aukštumų amplitudę, kur garsioji Kanto sentencija įgauna tokią parafrazę: "Žvaigždėtas dangus ties atvira ventiliacijos šachta virš manęs, dviejų žiurkių klanų karas ir kautynės visuose sostinės Prahos kanaluose ir kloakose po manimi".

Šio ankšto pasaulio dėsnis toks: jeigu gali atsitikti kas nors bloga, tai atsitiks - arba grynai tragišku, arba neįtikėtinai groteskišku pavidalu: jaunystėje viena Hantios meilė žuvo per karą, kita... apsikakojo - tiesiogine to žodžio prasme. Nors tai yra dvasinės išpažinties tekstas, materialioji plotmė čia neretai įgyja apčiuopiamai rupų, šiurpų, absurdišką, drastiškai hiperbolizuotą pavidalą. Visą dieną presavęs iš skerdyklos atvežtą popierių, Hantia nueina į aludę, kur "nusisuko nuo manęs ta kelnerė, nes vakar atsiskaitant man iš rankovės iššoko pelė. Tad baigiau gerti, kelnerė gal todėl nusisuko nuo manęs, kad mano rankos buvo kruvinos, rankos, apskretusios sukepusiu krauju, o kai delnu pasiglosčiau veidą <...>, pajutau, kad mano kakta aplipusi sudžiūvusiomis mėsinėmis musėmis, nes gindamasis nuo tų pasiutėlių traiškiau jas stipriais plaštakos smūgiais."

Monomanija ties beprotybės riba ir buitinė degradacija yra būdinga XX a. Vidurio Europos literatūros tema, turinti šaknis Austrijos-Vengrijos tradicijoje (pvz., Elias Canetti). Antra vertus, ryšius su visuomene praradusio bėdžiaus, metafizinio elgetos desperatiškas ir podraug rezignacinis monologas šį kūrinį daro artimą Samueliui Beckettui (kuriuo Hrabalas žavėjosi). Čia autorius pasiekia aukščiausio literatūriškumo įtaigos: perteikdamas visiškai nekasdienišką, netipišką ir sunkiai įsivaizduojamą vidinį pasaulį, perdėm specifišką jauseną, padaro ją stulbinamai įtikinamą.

Laimantas Jonušys
2003-05-02
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Strofa
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Vertėjas (-a): Vytautas Visockas
Puslapių: 303
Kodas: ISBN 9986-751-58-6
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą