Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pereira liudija

Pereira liudija Ši knyga - tai vieno žmogaus liudijimas apie įvykį arba, tiksliau, įvykių grandinę, prasidėjusią nuo, atrodytų, niekuo neišskirtinės pažinties, tačiau pakeitusią įprastą jo gyvenimo tėkmę ir - kas daug svarbiau - jį patį iš vidaus.

„Pereira liudija su juo susipažinęs vieną vasaros dieną. Nuostabią vasaros dieną, saulėtą ir gaivią, kai Lisabona spindėte spindėjo. Liudija sėdėjęs redakcijoje neišmanydamas, ko griebtis, nes vyriausias redaktorius atostogavo, o jis vargo su kultūros puslapiu. „Lisboa“ dabar turėjo kultūros puslapį, kurį redaguota buvo patikėta jam. Bet jis, Pereira, galvojo apie mirtį“.

Taigi, pagrindinis šios knygos veikėjas, pavarde Pereira – kultūros puslapio redaktorius. Skamba gražiai, bet nei įgaliojimų, nei laisvės nėra daug. Diktatoriaus Salazaro režimą palaikanti laikraščio redakcija griežtai cenzūruos viską, kas bent kiek nukryps nuo oficialios pozicijos. Negalima rašyti apie protestuojančius jaunuolius, kuriuos gatvėje mirtinai sumušė sukarinta policija. Nieko neatsitiko. Negalima spausdinti to, kas netgi netiesiogiai gali būti suprasta, kaip raginimas priešintis valdžiai. Negalima ir tiek, patys suprantate. O jei netyčia nesuprantate, atsiras, kas jums tai maloniai primins. Juk nenorite susigadinti savo ramaus gyvenimo, ar ne?

O Pereiros gyvenimas tikrai ramus, jo poreikiai kuklūs ir dienos režimas nusistovėjęs. Darbas mažiame tvankiame kambarėlyje, skambiai vadinama redakcija. Omletas su žolelėmis ir keletas stiklinių limonado pietums. Grįžimas į tuščius namus, kuriuose laukia tik ant knygų lentynos stovinti mirusios žmonos nuotrauka.

“…jūs gyvenate atsigręžęs į praeitį, esate čia, tarsi būtumėte Koimbroje prieš trisdešimt metų, o jūsų žmona vis dar būtų gyva, jei taip toliau tęsis, pradėsite garbinti atsiminimus, gal net kalbėtis su žmonos nuotrauka. Pereira servetėle nusišluostė lūpas ir tyliai pasakė: daktare Kardozai, aš jau kalbuosi.”

Gyvenimas teka įprastine, patogia vaga. Viskas tvarkoj, tik kažkodėl nėra apie ką daugiau galvoti, išskyrus mirtį. Galvodamas apie ją, Pereira nusprendžia, kad reikia iš anksto parašyti įžymių autorių nekrologus – tada, šiems žmonėms mirus, galima būtų aplenkti visus kitus laikraščius ir juos išspausdinti pirmiems. Viskas ir prasideda, kai tam darbui jis priima padėjėją, jauną vaikiną, kuris netikėtai sujaukia tvarkingą Pereiros gyvenimą. Toks įsibrovimas, kaip liudija Pereira, sukelia jo nepasitenkinimą ir daugybę nepatogumų, tačiau - kaip bebūtų paradoksalu – laiko mąstyti apie mirtį nebelieka.

Nors ji visai šalia.

Subtiliai, lengvai ironiškai šioje knygoje pavaizduojamas žmogaus moralinio lūžio procesas. Konformistinis gyvenimo būdas – tik neužkliūti, tik neužsitraukti nemalonumų, nors jau seniai giliai viduje žinai, kas ir kaip labai negerai šalyje, kurioje gyveni – palaipsniui pasidaro nepakeliamas ir stiprėja esminių permainų nuojauta.

Perskaičius šį „liudijimą“, lieka nemažai neatsakytų ir priverčiančių pamąstyti klausimų. Prieš kokį teismą stoja Pereira ir kokiame vaidmenyje - liudininko? Ar teisiamojo? Kur baigiasi stebėjimas iš liudininko pozicijos ir prasideda kiekvieno iš mūsų moralinė atsakomybė? Netgi ne už padarytus veiksmus, o už tai, ko nepadarei, nors galėjai – juk jei neprieštarauji, jei matai, bet nedarai visai nieko, ar toks jau ir nekaltas? Pokario laikotarpiu Vokietijoje buvo aktuali intelektualų moralinės atsakomybės tema, keliant klausimą, kodėl fašizmo užuomazgoms nebuvo pasipriešinta iš karto, tą patį galima pritaikyti tiek knygoje vaizduojamo laikotarpio Portugalijai, tiek ir bet kuriai kitai šaliai.

Tai „protinga“ knyga, nors joje niekur nepamokslaujama. Ir nors čia nebus svaiginančių, pasaulio likimą lemiančių Dž. Bondo tipo nuotykių, o tik paprasto žmogaus gyvenimo peripetijos, tačiau versdamas puslapius nejučia susigyvensi su jos veikėju, jausi artėjimą prie ribos, kai kantrybės taurė turėtų būti perpildyta ir baimė pasipriešinti, pasielgti ne taip, kaip „reikia“, įveikta – ir galbūt jausies laimėjęs nors ir ne globalinio masto, tačiau labai svarbią pergalę kartu su juo.

Galbūt visas dideles pergales sudaro daugybė mažų, atskirų žmonių pasiektų pergalių?
2004-11-24
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Vertėjas (-a): Inga Tuliševskaitė
Puslapių: 150
Kodas: ISBN 9986-16-363-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 21:30
Menelajas
:)Artima knyga, vaizduotė jau įsišėlo ir dėlioja knygos turinį:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą