Pelenai asilo kanopoje. Smegenų padažas. Ekskursija: casa matta.

Sigitas Parulskis, dabar jau nacionalinės premijos laureatas, savo esė rinkinyje „Nuogi drabužiai” kalba apie savo pažįstamą H.K., ir vadina jį „pamišusiu rašytoju”. Ši knyga – trys pamišę pamišusio rašytojo romanai. Nors visi trys turi bendrų bruožų, recenzuosiu juos po vieną:

„Pelenai asilo kanopoje” man patiko labiausiai, nes tai žaismingiausias šios knygos romanas. Čia „sukergiami” visai nesuderinami – atrodo – dalykai: inkvizicija, viduramžių miestai, seksas, rūgšties baseinas, markizas de Sadas, Viktoras Hugo, Zigmundas Froidas, meilė etc. Taigi, jokio tikroviškumo, vien alegorijos ir postmodernizmas. Veiksmo nupasakoti veik neįmanoma – tam reiktų perrašyti knygą. Viduramžių miesto budelis gyvena savo gyvenimą – pila raganoms į gerkles karštą šviną, bando įsiteikti Merui ir svajoja apie rūgšties baseiną. Tartum šių užsiėmimų būtų negana, jis dar įsimyli savo draugo dukrą Martą, saugo Mero vaikus, išaugina homunkulą, lankosi pas Zigmundą Froidą ir stebi minios masturbaciją. Visa tai „papuošiama” paryškinto teksto intarpais apie nataną:

Pradžioje norėjau jį pavadinti tiesiog TAS, KURIS YRA. Tai nebuvo tikslu. Jis buvo Dievo dovana, todėl ir daviau jam skambų natano vardą.[...] Jei nataną pamerktume į sieros ar druskos rūgštį, jis ištirptų. Šį triuką žino kiekvienas gimnazistas.[...] Jei drąsuolis guli dykumoje per audrą su susidomėjusiu natanu, yra didelė tikimybė, jog smogs žaibas.

Apie kokį nataną čia rašoma, supratau tik perskaitęs pirmuosius šimtą puslapių… Tikrai žaisminga ir netikėta.
Aišku, romanas unikalus. Niekas kitas tokio neparašytų, nebent pasiskolintų Herkaus žinias ir vaizduotę. Bet yra vienas kontroversiškas dalykas – aprėpiama labai daug temų, ir jos ne visada atrodo susietos. Galbūt to siekiama žaidimo vardan, bet kitam skaitytojui (neprijaučiančiam dadaistams) tai gali pasirodyti literatūrinio talento stoka.

Aišku, aš nesu tas „kitas skaitytojas”, todėl už šį romaną parašyčiau 5.

„Smegenų padažas” – kulinarijos, meilės, meno, nacizmo ir dar kelias povandenines temas gvildenantis romanas. Trumpiausias. Epigrafe – ištrauka iš de Sado „Naujosios Žiustinos”, sraigių paruošimo valgyti receptas ir enciklopedinis svastikos aprašymas.

Sadistas homoseksualas kulinaras Karlas keičia partnerius – įsimyli ir nužudo Rene, tada Ferdinandą. Kita pasakojimo dalis – nacių tarybos pasitarimai. Hitleris ir jo padėjėjai kalbasi apie meną, sapnus, mokslinius tyrimus… Paskui įvyksta garsusis 1944-ųjų metų pasikėsinimas į fiurerį. Iškart po pasikėsinimo scenos rašoma:

Kitoje erdvėje, tačiau tame pačiame pasaulyje, tą pačią 1944 metų dieną Ernstas Gofenbergas atranda tašką, kurį pavadina „G”, savo garbei.

Vėl žaismas. Tik, mano nuomone, šį kartą jis ne toks įžūlus ir bandytas suderinti su tikrove. Tai daro romaną šiek tiek silpnesnį nei „Pelenai asilo kanopoje” – tačiau tai anaiptol nereiškia, kad skaitytojas patiria mažesnį malonumą – ypač jei sielos kamputyje turi šiek tiek vietos šlykštybėms.

Taigi, už šį romaną rašyčiau 4. Gal net keturis su puse, bet tokio balo nėra…

„Ekskursija: Casa Matta” – „lietuviškasis” romanas. Nors veiksmo šalis neįvardinama, galima įžvelgti aibę lietuviškos autoironijos. Praeities idealizavimas, tamsios šaltos bažnyčios, iškilmingos pulkininko kumelės laidotuvės – ant to dar (smagumui) užmetama sadomazochistinių polinkių turinčios Bertos istorija.

Groteskas. Šaipomasi iš visko – sekso, bažnytinės „davatkų” kultūros, keisto ir nesuprantamo patriotizmo, armijos, kilmingumo… Romanas tartum ištrauktas iš juokingosios gyvenimo pusės – kirpėjas, pasirodo, išvedęs visą aibę teorijų, šlovinančių plaukus:

Kodėl, pavyzdžiui, nepanagrinėjus, kuo skiriasi plaukas nosyje nuo plauko kirkšnyje, kokios jų ypatybės, kokios bendrybės?

Kariūnas nusigeria pulkininko kumelės pakasynose, atkasti kilmingų šalies valdovų palaikai priverčia tautiečius karūnuoti tą patį kariūną šalies karaliumi, mat jis turįs „Habsburgų žandikaulį”…

Paskaitai žmogus ir supranti – gyvename visiškame absurde, ir dėl to esame kalti tik mes patys…

Už šį romaną – dar vienas penketas, neabejotinai.

Ir dar – norėčiau įspėti, kad Kunčiaus kūryba nėra kūryba masėms. Jautresniems ji netinkama, mat autorius gali būti apkaltintas šventvagyste. Dorybingumo čia rasite tik vienos rūšies – graudžiai juokingo, o apie gyvenimo prasmę suprasite tik vieną dalyką – jei ji ir yra, tai ji ne mums.