Pelenai asilo kanopoje. Smegenų padažas. Ekskursija: casa matta.

Modernistiniam, 1970 metais paskelbtam, lietuvių prozos šedevrui (Vytauto Janavičiaus "Laiškas sūnui"), kuriame pagal psichoanalizės determinizmo logiką šeimininkavo budelis, paklūstąs toms pačioms žaidimo taisyklėms kaip ir auka ("tik aistra ir kartuvės daro šitą pasaulį įmanomą"), Herkus Kunčius tiesia ranką postmoderniais "Pelenais asilo kanopoje", kur, sveikindamasis su trečiuoju tūkstantmečiu, minėtą determinizmą dekonstruoja iki multialogines erotinių pulsacijų veikmes. Tai viena 1996 metais gimusių, tačiau su 2001 metų data pasirodžiusių Kunčiaus trilogijos knygų apie natanizmo kombinacijas ego subversijų erdvėje ir istorijos, kaip mitines naivybes denominuojančios atsivėrimų skalės, laike; kai net džakometiškai įsitempusios sielos stygos apnuogina falinio performatyvumo šaknis ir veikia pagal agonizuojančius prelibidinio ciklo dėsnius. Mat molekulinę kūno sandaros vaizduotę čia pakrauna ir dionisinė erotinio kompendiumiškumo, ir daugiažaidybinė "simuliacijų spiralės" skirtis.

Niekas neprievartauja (ypač lietuvio skaitytojo) tikėti enciklopedine postperverstinių Kunčiaus personažų flirto galia, - užtenka į juos žvelgti budelio, tai yra savo paties, sėklos akimis, tik ginkdie ne pseudoromantiškai suvedžiotų smegenų (pas mus kartais vadinamų nuostaba), o iš tikro atviresnėmis net už tas, prieš daugelį metų rekomenduotas vizionieriaus Konstantino (mat jis vargšas dar gūžėsi net prieš agresyvesnes G.Klimto bei K.Somovo drobių spalvas). Tad geriausia gal būtų paklusti U.Eco - naudotis onanistinės budelio vienatvės sufokusuotomis organizmo fiziologinės introspekcijos įrankių paslaugomis. Ir tuomet pasąmoninį aš neoficialiai reprezentuojąs Kunčiaus teksto natanas ima linksmai, veik almodovoriškai atsiverti: kalbėti pats su savimi, už save ir už mus visus, žvengti tokiu autentišku - reliatyvios sąmonės kūno, - vadinasi, daugmaž literatūros balsu, kuriuo jau galima įtaigiau ką nors byloti bei viltis, jog būsi išgirstas kito kitame. Tai yra svaigintis jau minėto sąmonės kūno atgręžtimis, kurios į kitą (save) skverbiasi kaip spermiškai atkaklūs transgresyvios ego migracijos pertekliai. Taip spirališkai pražysta ir kita aistros eksperimento erdvė, kuri jau nėra vienmatiškai absoliutus ego visovės stebuklas, o greičiau budelišką tapatybę beprotiškai modusuojanti hipertikroviškų galios impulsų kaita. Jos kalba atvira lyg nervai natano akytkūnių skaidulose, užmaskuoti tik Rašto žodžiais, bet nesustingusiais ir nestilizuotais pagal "gimtosios" patirsenos štampus bei manieringų jos "ofenzyvų" taisykles. Su Kunčiaus kūrybos natanu derybas veda distancija ir atsiribojimas nuo jo išpažintis pernelyg šventeiviškai įmisionierinusios globos ar šiaip (lietuvių) literatūros garbei save giljotinavusių akademiškų specrūpybų, kolektyvistinių tyrimo institucijų ar literatūros katedrų šilumos. Natanas - tarytum pačiam sau atsakingos žinybos, antropologinio mentalumo, vibratorius, medijuojąs civilizacijos nusiaubtus ego rūstybės, kaip linksmojo malonumų mokslo, randus savyje. Užtat jo dėka budelis sėkmingai sergsti savo raiškos identitetą tekste, idant ir dar du (1998 metų) trilogijos romanai "Smegenų padažas" bei "Ekskursija: Casa Matta" nevalingai atpalaiduotą skaitytojo skydliaukę kutentų nelyginant sentimentalių idealų ir mitinių konstruktų sąstingyje chroniškai pleiskanojančias moderno šnerves.




Todėl jau "Kanopoje" eksterminuotas istorijos libido dalijasi į žmogaus sąmonę bei kultūrą išmoningai ketvirčiuojantį anarchistinių slaptaviečių popuri, o ištvirkaujantys grožio tapatybių veidrodžiai metastaziškai išgaubia erotinę žaidimų ir malonumų atverties karalystę. Berta iš "Ekskursijos..." tai pavadintų tiesiog "mazochistinėmis fantasmagorijomis", tokiomis, nuo kurių net nukryžiuotasis ima prakaituoti (tarsi jau nebūtų sutrikęs kaip kadaise futuristinis Žlabio Žengės "Pavasario Kristus", kuris šnopavo ant lietuviško pakelės kryžiaus, veikiausiai kamuojamas erekcijos ir kartu metafizinio skausmo, - čia tokia interpretacinė hipotezė, už kurią vargu ar kas, be Kunčiaus, ryžtųsi laiduoti Lietuvoje). Bet, turint galvoje šio autoriaus knygas, ilgainiui ima atrodyti, kad net lietuvių literatūrinio sąmoningumo veidrodis jau pakankamai geba nesiskaityti su išbelstomis savųjų vermachtų projekcijomis, kad, išsišovusios išorėn (kasdienybėn, politikon, istorijon ar buitin), jos ne tik nulipa nuo kryžiaus, bet ir tampa postmodernaus anekdotizmo, artefaktiškai talpiomis karnavalinio kalbėjimo siuratvertimis. Jos Kunčiaus tekstuose išsiraizgiusios po Lietuvos ir žmonijos praeities, juoko sąmonės bei rašytinių kultūros pelenų pėdsakus, simuliakrines baimes bei pornodėmes. Ypač tada, kai Kristus jau ne ant kryžiaus terorizuojamas XX amžiaus trečiojo dešimtmečio panų, o šiandien, - ratu besivejąs budelį arba atvirkščiai; žmogus, pats savęs norėdamas (mylėdamas/geisdamas), utopiškai "tobulinasi"/"kenčia", bet jau nelaukia (nes nesitiki) išeities, kadangi niekas ničnieko pavyti negali, tad visi veiksmai byloja tą pačią visų su visais "determinuotą" giminystę; vadinasi, ir lenktyniauti budeliui su Kristumi nereikėtų: ontinis trajektorinis jųdviejų vienis iš to paties - intertekstualiai apokaliptinės Adomo nuodėmės, arba nataną "išdavusio" antropologinės inauguracijos ryto. Bet jau tūkstančiai metų yra, kaip yra, - nepavejama, nors iš inercijos vaikomasi, bėgama, kliaujantis loterinių iliuzijų bei geismo parapijų centrais. O žvaigždės, sakoma Kunčiaus knygoje, žiūri sau žemyn, šypsosi kaip ir ikibiblinių/ikilibidinių aporijų laikais. Ir niekada jos nespoksojo kur nors kitur, nes žvaigždės juk nežvairos, tad buvo ir yra nelyginant atvirų žmogaus akių, patikimų veidrodinės realybės skylių metronomai. Ir kuriems galams literatūrai reikėjo juos glaistyti, metaforinti, tiksliau, sufabrikuoti natūros, dangaus ir kultūros intertekstinių batalijų saitus, klastojant nataniškai vertikalias jų dokumentų paraštes, anstpaudus bei kilmės pasus. Dabar belieka tik ironizuoti savo pačių paternalistiškai susimbolintų fantazmų pasekmes... Kunčiaus proza tą ir daro Lietuvoje.

Taigi žvaigždės, Škėma pasakytų, "tavo dievas tavyje", o, pasak Kunčiaus, pati sau atvira budelio-Kristaus-žmogaus galaktika žvelgia į savo nataną, netgi iš jo (ne)akivaizdžiai padiktuotos genų žiūros ir konstantų taško. Tik kodėl to niekas taip pat nenori nei sau, nei kitiems pripažinti? Tebepostringaujama vien apie žvaigždes, bet ne apie jų žvilgsnių nuosvyras bei psichosomatiškai metamorfozines savo paties kūnų/dievų tavyje neišvengiamybes. Mat ego padėtis, ne savo, o "pažangos" valia keisdamasi, tiksliau - bastydamasi po jai svetimą (politiškai, tikybiškai, istoriškai), primestą negyvų apsivalymo simbolių - dekoratyvių kultūros daržovių - plotą, regis, pamažu net lietuvių literatūroje artėja link savo tikrosios vietos; tegu visi mato, kiek toli ir kvailai buvo išklydusi nelyginant stuburo slankstelis, kurį dabar būtina chirurgiškai (dieviškai-budeliškai) arba tiesiog literatūriniu masažu grąžinti į vietą. Kunčiaus tipo rašytojai tai itin profesionaliai ir atlieka, idant žmogus ir lietuviškame tekste normaliai vaikščiotų, kvėpuotų, jaustųsi kaip namie ir net pasijuoktų, o ne dirbtinai ir baugščiai kikentų į atgrubnagiškai prakaituotą mūsiškos ironijos, tiksliau - vulgaraus, nes pasąmoniškai vis dar nelaisvo, pelkių satyro kumštį.

Kunčiaus knygoje libertiniškai eksplikuojamas geismo tikrovės epas, kuris dominuoja savikonsumacinėje budelio metakalboje; mat sapne (šitame mūsų su jumis gyvenime) Kristus lai sau vaikosi tą budelį (auką, brolį dvynį, save), jeigu labai nori pralenkti. Nors, kita vertus, tai jam niekada nepavyko ir nepavyks (apie tai ir kiti du romanai), ir ne todėl, kad žmogus (ypač homo lituanus) natūrkultūriškai slapukauja pats nuo savęs; jam apskritai maudžia dėl dvigubos gėdos, jis nuolat gauna papildomą metafizinių katastrofų porciją, tik (vėl!) neprisipažįsta, tai yra iš inercijos vis dar vengia viešai susitaikyti su nedozuotu, žemyn žvelgiančių žvaigždžių ironizuojamu, nors visatiškai itin plataus kūno žargono diapazonu. Todėl tik natanas nei savęs, nei kito (kol gyvas) neišduoda, tik juo laikosi emancipuota ratu bėgančių pasaulio kodų tiesa ir neva it žvaigždės aukštai spindinčios vertybės, kurios iš tikro yra išsimėčiusios kenotinėse žemumų magistralėse bei šiaip kalambūriškai save dekonstravusiose autoantikūnių pakelėse. Kartais nataną žvaigždžių pateptieji inteligentiškai ignoruoja, auklėja ir net bara, apsimesdami, kad nepažįsta, jam net ima priešinti jo paties žvaigždes, žeminti prieš jas, žemyn į jį žiūrinčias, - baisiai nelogiška, bet taip yra; išsigalvojamos kažkokios blogio ir gėrio imperijos, tarsi tokios galėtų egzistuoti skyrium, nelyginant vienuolynai be viešų namų juose ar atvirkščiai, - kada žmogus toks nataniškai vienišas (tai yra vientisas autoskrodimo(si) operacijomis) net pačiuose viešiausiuose Dievo ir jo daržovių (nuo fašistų iki komunistų, pasak Kunčiaus) kultūros namuose; taigi taip elgiasi, kol susivokia, jog tik natano akimis žmogus ir stebi, ir matuoja atvirkščiai progresuojantį, referencijų aptekusį bei dėl jų paklaikusį save. Ko gero, iš tokių malonumų nevilties pats sau kartais jis prisimeta svetimas bei nebūdingas tvarkas, kuriomis per prievartą ekshumuoja herojiškų užgaidų bei vadinamųjų idealų mitus, tarsi darbuotųsi pačiame beviltiškiausiame lietuviškųjų tariamybių plano komitete. Bet vis tiek gerai, kad jam dar lieka natanas, vienintelis žmogaus nekontroliuojamas, nes vis dėlto tai organas - vibruojanti dievo kūno valia (siela) žmoguje, vadinasi, jam (sau) žmogus vieninteliu jųdviejų sandraugiškos būties atveju negali meluoti, savęs ir jo simuliuoti, nes tik natanas (antanas, naganas - autoriaus ir kritiko žaidimo taisykles perpratęs sufleruoja kompiuteris) turi absoliučiai laisvas raiškos rankas ir angeliškai emancipuotos galios klausą. Todėl jis tikrai ne iš atomų, o iš melodinės materijos dvasios... Taip, rašytojau, esate postnyčiškai teisus. Kiek galima melstis prietarų pilnam Demokritui, - ironizuojama Jūsų romane, - jeigu gotika - dieviškoji natano sesuo, skambiausioji istorinės Vakarų sąjungos "šopingų" bei šiaip Eifelio tipo bokštų styga, - čia jau mes pilietiškai intelektualiai pridurtume, sutikdami, jog būtent gotika iš tikro yra erekcinė sublimacinio dievų imperatyvo (ir naratyvo, o kaipgi) citata. Ne a(na)tomija ir materializmas jos sparnai, o kraujo kultūros gender - antikos kūnų kvapas ir balsai - jų kalbos pilotažo formos, daugiakrypčiai apoloniško stangrumo ir dionisinio labilumo dangoraižiai/mainai.

Todėl "Kanopoje" re(de)konstruojama budelio išpažintis, kuri yra autentiški malonumo žudytis invariantai, tai yra išraiškingi savimeilės reprezentacijų geismai. Ir drauge tai anekdotiškai išradingas instinkto žaismių furšetas, kūrybos kodų - atminties sodų, vaizdų/atvaizdų, laimės ženklų/žiburių maišaties planai. Žudymas ("Pelenuose"), rijimas ("Smegenų padaže") ir mitomanijos atgarsiai ("Ekskursijoje") - vis dėlto froidiškai konceptualūs trilogijos pasaulio luitai arba kankinimų, valgymo bei melagysčių tapatybe apsisvaiginusios pasąmonės kosmogonizmo atvirlapiai. Va Kutrovskis (iš "Ekskursijos"), kariškis, kuris, kaip ir dera saldofoniškos padermės daržovei - judančiam gyviui laike, taikos metais jaučia diskomfortą: jam kariauti, medžioti, tvarkdariauti bei budeliškai bausti - tokia Dievo natano žaismingų įpročių, nekvestionuojamos savirealizacijos prasmių dalia. Idant žmogui nereikėtų apsimetinėti, įvedamos net oficialios istorinės apatijos ir paklusnumo valandos, tai yra nataniškos veiklos opozicijoje laikai, - pavyzdžiui, taip pagerbiami viduramžiai. Tačiau, norint juos iškentėti, būtina pavirsti mažų mažiausia Prospero knygomis - šekspyriškų/grinavėjiškų kultūros orgijų spąstais, kino teksto vaizdajuosčių skliautais. Visa tai iš nenoro meluoti gyvenimiškam kūrybos natanui, stengiantis sužmoginti normatyvinius/prezervatyvinius apsimestinių emblemų viliotinius savyje. Iš bėdos bent jau panaudoti rablėistinį, o kur galima, markizinį/markesinį smagių vaizduotės žaidimėlių matmenį tekste. Kunčius įkandin panašaus tipo literatūrai bei kinematografui ir panaudoja. Mat tik tokiu būdu autentiškai žaidžianti (kurianti) mūsų su jumis proto klasta atsiveria kaip vaikiškai žudančio ikisubjektinio identiteto (ego jausmų, geismų, instinktų) kiaurybės pasaulis/fizinės tavo demono regimybės tavyje. Žiūrėk, net lietuvišką sąmonės freską jos reviduoja prelibidinės iniciacijos daiktais, atidengdamos tokias ego transmutacijų vingrybes, nuo kurių gali šiauštis (ir šiaušiasi) ne vieno kvalifikuoto literatūros specialisto bei jėzuitiškos kritikos komisaro moralės plaukai...

Santvarkos, sistemos, įpročiai, papročiai pasirodo esą transvestitinio operetizmo logos, galiausiai ištirpstąs slidžiame savo paties smegenų nominalo, tai yra impe(rato)riško solidumo ir didybės pamatus ero(ti)zuojančių skysčių, padaže. Ačiū Dievui (ir, deja), kad toks visų liturginių ceremonialų, mielų melo struktūrų bei prestižiškai sanguliaujančių kultybių likimas. Pąsamonės traukuliai visas oficialybes grąžina į savo vietas, galantiškai groteskiškai sukompromituodami privalomas istorinių/politinių muilo operų scenas, užtat atsiverdami transpersonaliems ego paslėpsnių gemalams. Šitaip kiaušas budelio profesionaliai atrėžiamas, pavyzdžiui, vitrinos stiklu, kaip moko Kunčiaus knyga. Mat būtinai turi būti laiku nuleidžiamas nekaltų vaikelių/makono kūdikių ir ypač savosios kultūros avinėlių kraujas, idant vis dėlto nesugestų užvekuotas po savo pačių sumuziejintais istorijos maldaknygių gaubtais. Antraip akvariuminis - atomistiškai balzamuotas - mankurtizmas dvigubai neįdomias darys ir kitų tautų bei epochų pasakas, kadangi jų savininkai, nusižiūrėję į lietuvius, ims ir pamirš, jog visų jų kaukės pirktos toje pačioje bumeranginėje visatos šiukšlių krautuvėje. O tos kaukės šiukšlės būtinai kada nors sudūlės, atsigręždamos daugiafigūriais užpakalinės "viečnasties" fluidais, tautinės mečetės koridoriais ir "bromais", parodydamos reptiliškai iššieptus istorijos bei dabarties antsnukių dantis. Žinoma, tie, kurie apsimeta, kad jų žvaigždės ignoruoja nataną, choru teigs, jog taip apdergiama šventenybė ir ypač tradicijos (anot vieno Kunčiaus recenzento, avinėliško makono kūdikio). Iš tikro nuo simuliakrinės postbūties tos neva tradicijos gelbėjamos, tai yra pasiūlomas prieglobstis net pačioms nesaugiausioms kamufliažinės sapnų tikrovės bei klastočių reikšmėms.

Užtat mokslas, kultūra, dvasia, pasak Kunčiaus, - viso labo kvalifikacinė budeliško išradingumo pavidalų širma žmoguje, režiminiai jo kūniško platformiškumo vėriniai, civilizaciniai skalpai nelyginant skiepai, įrėžiami muilo operų nugarose arba, kaip jau matėme, atvožiami vitrinos stiklu, arba bent jau nuplėšiami it figos lapeliai. Kitaip tariant, nuimami jų pačių labui, kaip gal mus patikslintų E.Custuricos nemylintis, bet tikriausiai palankus kitam kino budeliui Q.Tarantinui (o gal net ir mūsų Kunčiui, ką gali žinoti) vienas slovėnų filosofas... Kiek dar tūkstantmečių galima melstis alogiškoms praamžių struktūroms, tikint bejėge jų segregacinės logikos prerogatyva, ir dėtis atsakingais mokovais seniai susikompromitavusiuose katarsių imitacijos paribiuose. Tad "Kanopoje" gyvenimas - tik nuolatinė budeliškų stažuočių, translokalinių žmogaus sapno kėslų, keršto ir kerų vieta, laikini, bet intensyvūs erotinės savieikvos tobulinimosi kursai, kuriuose programiškai palaikoma pastovi, vaizduotę defabulizuojanti teksto pornokarščio temperatūra; juolab kad ypač postmoderniuose soliariumuose jau sėkmingai žūsta ir lietuviškieji spermatozoidai, triumfuoja ir juos subtiliai merginanti postpostcivilizacinė daržovių savinaikos ekomada. Slenka plaukai, trūkinėja nagai ir panašiai, - apokaliptinis kūniškos nebūties triukšmas, kai jau nereikia nė apsikirpties/atgimties ritualų, kurių dar turėjo "Ir dugnas visada priglaus", tai yra pasitaikė pirmame Kunčiaus romane; nes "Asilo kanopoje", matote, dugno, kaip geismo alibi, jau nėra, kadangi žvaigždės neišdidžios, tad jos žiūri tiesiai žemyn, atminties Paryžiun, tai yra savo pačių tapatybės dugnan. Taigi tas dugnas, kaip ir dangus, įkalkuliuojamas į bendrą, detektyviškai permainingą kultūrinio pasąmoningumo ženklų receptūros, daugialyčių afišų bei "reicho žiurkių" kreatūros psyche.

Tačiau, kad ir ką teigsi, Kunčius - humanistas, jam kad jau rūpi, tai rūpi Šiaurės jurtose mūsų su jumis, vadinamųjų baltų, arba lietuviškųjų čiukčių, nencų (mūsų su jumis), potencinė (ne)galia, tai yra nepažadintų arba pernelyg sudaunėjusių, užmigdytų daržovių, pernokusių, peršvinkusių, laiku neperrūšiuotų, nerevizuotų ir nesugundytų mūsų su jumis spermatozoidų it pernešiotų kūdikių avinėlių likimas, pati tikriausia jų mažai vartotų ir jau užšaldytų, užkonservuotų gemalėlių dalis ir dalia. Gal žvaigždės abejingai į jų nataną žiūrėjo? O gal jie patys savo organų netreniravo? O gal išvis neturėjo, - neociniškai tariant. Na, buvo atseit karaliai, tačiau ne tik be karūnų, bet ir be sėklidžių: tokie ontiškai tuščio kapo - iliuzinės, vizinės, krizinės kriptos - (pa)laikai ("Ekskursijoje"). O be organų (ne jų transgresinės panaudos, o kūdikiško neatpažinimo stadijos prasme), - kaip be akių, be širdies ir be proto ir net be istorijos, - pasakytų simuliakrų žinovai. Tuomet jurta juk taip pat namas "langų be", kad ir kur ji stovėtų - nencistane ar prie Baltijos Lietuvoje. Dėl to reikiama libidinė bent šnekų apie Tai temperatūra palaikytina Ozo-Kito-Rojaus-Siaubo-Slengo pragare; idant spermatozoidinės koridos entuziazmas per anksti neužgestų biurokratiniame žudymo/rašymo rutinos ("Kanopoje"), fiureriškos vertybių meilės ("Smegenyse") ar mitines pratybas multiplikuojančiame "Ekskursijos" miraže. O, kad taip imtų ir apsireikštų lietuviška talentingojo misterio Riplio kino psichoanalizės versija - ego drama/dilema! Tik kur ją tokią mūsų rašto scenarijų tėvynėje paimsi? Užtat Kunčius, savotiškai vaduodamas net R.Gavelį su J.Ivanauskaite bei M.Ivaškevičių su J.Skablauskaite, leidžiasi į religinės, politinės, etinės išmonės pinklių - geismo žudyti, valgyti, mylėti, valdyti - vaizdų ir valios labirintus, perfiltruodamas labiausiai sukristalizuotą nataniškos jų išpažinties pokerį istorijos išangių atmintyje. Jo ir skubama, ir suspėjama laiku, idant net lietuvių literatūra neišdžiūtų nuo postmasturbacinių iniciatyvų sausros ar postkolonialistiškai aktyvaus vėjų karščio, kurio lengvai neatlaikysi užsibuvęs vien lietuviškųjų sapnų įkalintame sparnelių/sapnelių/smegenėlių padaže. Kunčiaus dėka jau senokai yra galimybė sveikintis su nežabotomis atšildytų užšaldytų galvučių fantasmagorijomis, kurios gramatiškai stilingai (de)artikuliuoja ego reprezentacijų savivales žmoguje ("lak kultūros istoriją..."). Todėl taip švariai, be literatūrinės baimės nu(si)leidžiama, tarkim, į KGB ar gestapo (nėra skirtumo) rūsius - juk tai tas pats atminties paranoją žaismingai struktūruojantis, lietuviškąja dora anksčiau būdavęs paornamentuotas (pasmerkiamas) meninių inkvizicijų/atrakcijų šifras, ideologeminių epochos dikcijų, kaip nataniškų valios frikcijų, beigi avinėliškai kūdikiškų savipogromų įsčios, atminties nakvynės archyvas, bćltos šiaurės baltų jurtos/mūsų su jumis kalbos neofitizmo namai. Todėl kiekvienas, ypač politinis, sumanymas yra budeliškos kilmės reinkarnacijų sindromas (Berta lygu karininkas, lygu Martos liekanos, lygu Kazanova, ir taip per amžių amžius ir panašiai). Taigi tas sindromas vėl nueina visą ilgą gotikinio siaubo metamorfozių kelią, nuklodamas jį involiuciniais kūniško vaizduotės landšafto pagaugais. Tai ne tik galima pamatyti A.Sokurovo ar M.Ferari`o filmuose (apie apsirijimą), bet ir lietuviškai paskaitinėti jau minėtame Kunčiaus "Smegenų padaže".




Pasaulis, radęsis ne iš etnokultūrinio humanizmo verdiktų, kaip mes ilgėtumėmės, o išniręs iš perteklinio, kartais ir sugedusio, budeliškų sąmonės vilkduobių ūko (matyt, bus piktdžiugiškai sprogusi spermatozoidinio kitybės nieko neištvėrusi ego laisvės tapatybių visata). Tokia oksimoroninio kūrybos alkio/geismo genezė - budelio, kaip metafizinio tiesos Dievo, nataniškai dokumentuota atgaja, gurmaniška istorinių kocito/kolito formų suvestinė - ego pavidalų virtinę užverbavusi laiko buksuočių citata. Menui čia tenka ypač garbiai ritualinė - kraujo nuleidimo ir gėrimo iškilmių puošalo - funkcija, kurios nevalia pakeisti ar pertraukti (nelyginant mediumiškų budelio ir aukos kontaktų arba lytinio jų akto visame protokolinio prakilnumo bei punktuaciškumo gražume). Menas - specifinė ekskliuzinių kūno kontekstų kryžkelės, simbolinių vaizduotės vektorių ir vyriškos patologijos pasijų/ekspresijų (r)eduk(a)cijos palata. Taip ilgainiui kaupėsi fiureriška masoniško/maskuliniško užsiėmimo, sveiko dvasios maisto įdiegos bei renesansinio įsienergetinimo programa. Iniciatyvių narcisizmo/nacizmo iniciacijų estetika - Martos-Kutrovskio-Bertos pavidalų virale nataniškai išsiburbuliavusių politinių kalorijų fiesta žmoguje. Žavi zoo - porno - corporality kultūra, dabar jau besipikiruojanti ir literatūriniame Lietuvos rašte. Tokia ji klesti nelyginant mėsėdžių civilizacijų uni(vers)incestai, kuriems vienintelė nuobodi kliūtis - menstruacinės aritmikos šablonai, slopiną ero(euro) energetinio potencialo perklausas, pasiūlas bei biorinkas. Vidiniams apsivalymams verkiant prireikia naujų kanonų/koranų, kaip genetiškai budinčių gelbėjimosi (ara)ratų. Mat pasaulis užterštas glebia raumenų sąmonės mase, todėl atsiduoda infrastruktūriniu kiaulidžių dvoku, o apokaliptinio jo ciklo ovalai ima girgždėti atliepdami virtuvinius buljoninių ritmo įstatymų tempus. Todėl "karbonadas - kiaulės gulbės giesmė", - štai tokia aforistiškai radioaktyvi muzikalaus natano įgūdžių ir vaizduotės reprodukcijų neišvengiamybės ciklo/rato baigmės galia. Fizio/loginis gyvybės dieviškumo/donžuaniškumo paragrafų koncentras, kuris artina vegetarizmo/nacizmo pirmapradysčių eras, idant būtų sveikai realizuojama kiekviena devintoji antžmogiškų deutopizacijų bei šiukšlių šėlsmo banga.

Šuniška/dieviška/meniška ištikimybė fiurerizmui - Karlo (pvz., Marxo?) meilės Rene (pvz., Chateaubriand`ui?) - bioanatominių ego potyrių aukštuma. Žmogus valgydinamas, mylimas, mušamas - Dievo avinėlio su antkakliu kultūros emblemos, tačiau net ir toks jis apsiryja, todėl vis tiek pastimpa. Menstruoja, kraujuoja, smirsta dvasios materija žmoguje, mėsėdiškos civilizacijos vertame/nevertame jos slinkčių zenite. Todėl pagreitintų kelionių į rojų ar nusipelniusių grįžti į arkadijas veik nėra. Kulinarinė, kanibalinė, tapybinė totalitaristinio išganymo kultų ir nūnai sloguojančių meilės religijų kloaka; savikastracinė konclagerinių konsiliumų bei budeliškų meno ir politikos stratifikacijų kilmės fejerijų, išgverusių proto chuntų sezonai pragare. Šuo - konjunkcinis religijos ir fašizmo angelų choro sukonstruotas robotas, pėdsekys, daržovė - jau gali net neloti, žvelgdamas į mėnulį (pagaliau nemeluojantį save), nes nemato pabodusio jį laiminti dievo/mito žvaigždžių danguje. Todėl menininkui, ponai, labiausiai tįsta seilės išsiilgusiomis šuns akimis įsistebeilijus į valdžios lėkštes, politinių bausmių, malonumų transų, antkaklio patirties laimės/transhumanistinės meilės akimirkas. Veriasi gurmaniško/grobuoniško reflekso teisybė, autoerotinių seansų, meninių/inkvizicinių šansų, mesianistinių, mėsėdiškų, menstruacinių, vaginalinių, analinių oficialybių bei vertikalijų plyšiai. Tad net gamtos danguje nėra alternatyvos koraninėms/biblinėms veidmainystėms. Arbūzas prievartauja bruknę, kaip Kazanova, susirakinęs su Martos liekanų įpėdiniais... Iš meilės veržiamos kilpos ant kaklo, smaugiami patys ištikimiausi, kol apsirijusius bei gęstančius juos pribaigiame malda, uždusindami palydoviškų "grabnyčių" kvepalais. Dvasinio terorizmo, valdžios, meno, politikos, melo žiedai, mėsėdiškos tavo Dievo tavyje trajektorijos padargai, istorijos išangių, sandūrų ir sankirtų sanitariniai mazgai. Žmogus funkcionuoja kaip aktyvus nepadarytų kataloginių nuodėmių subtekstas, kuriam nieko niekam nereikia atleisti. Ne todėl, kad jis tą patį darė, daro ir darys, o kad jis be nuodėmės apskritai - Kristus, Hitleris ar kokia kita sugenialėjusi gyvulių ūkio daržovė žvėris; užtat Kunčiaus fiureris sapnuoja ne bet ką, o prisikėlusį Rene, nelyginant koks Josifas Visarionovičius - studijų seminarijoje metus, kai jau tuomet, ko gero, buvo pakankamai prisihaliucinavęs politinės kunigystės poliucijų ir gladiatoriškų sapnų. Todėl visos meilės religijos taip sklandžiai ir slidžiai degraduoja į kolektyvistines (politinių, tautinių, moralinių paktų) diktatūras, ešafotų garbės pakylas ir laimės inkvizicijų batuose savijautas bei padėkų už genocidus ir išnaudojimą dienas.

Tačiau Kunčius "sprendžia" ne ideologinę, partinę ar pasaulėžiūros (kaip lauktume Lietuvoje), o sublimacinę paradigminę ego moduliacijų problemą. Jos jungiamoji grandis - menininkas šuo, tas, kuris juo dažniau kariamas, tuo dėkingesnis dievams, budeliams ir valdžioms, tai yra tuo kūrybiškai įspūdingiau pripranta prie savo meilės objekto, darbdavio ir dalios. Jo kultūros istorijos sapnai virsta fantasmagorinėmis politinio transo tikrovėmis, fiureriškų meno valdžių rojais pragarais. Išsigelbėjimas tik tas, kad prigimties kontroversijų vaizdelis, virtęs (politine, moksline, menine) tiesa, ilgainiui vis dėlto ima dieviškai, nataniškai, kaliguliškai švinkti, tai yra funkcionuoti komiškai; mat vertybių gruntas dumblėja, "šiukšlės šėlsta", o menas apskritai virsta "kultūros restoranu", kur visi palaimingai žiaukčioja, springdami gramatūriniais savo pačių kūdikiais - smegenų smegenėlų marinato ir padažų vėmalais...

Mėnuliškai karščiuojančios menininko alveolės, pasirodo, kvepia tuo pačiu - raganų gimdose aptinkamu - tepalėliu, kaip ir visi kiti politinių, bažnytinių, banditinių monarchijų/hierarchijų burtai/konspiraciniai butai/amžinų ugnių kerai, išrinktųjų erdvės prieskoniai, virusai, papildai, Michelangelo-Čikotylos rango hibridai, priklausą nuo transvestitinės jų kilmės informacijos apie anomalias sadomazochizmo egzemas, globojamas ne bet kieno, o didžiosios motinos - Aureolės - markizo de Sado žmonos (patikslinama Kunčiaus romane). Tiesa, kaip ir visos moteriškos rūšies daržovės, kartais iš pasiutimo ji, sako, "guli po stalu ir verkia", greičiausiai, kaip ir visi rūpestingi menininkai/politikai, kamuojama pogimdyvinių psichozių, alpulių ir panašiai. Net išdidžiai lietuviškai(!) skambėjęs žmogus pasirodo esąs tik glitus savo paties ego įsčių šlykštumo vulkanas, o vadinamoji jo atminties kultūra - patogeninės aureolinių suokalbių konjunktūros variklis su visais kitais peristaltinių gražbylysčių, rafinuotos koketerijos bei ekskrementinio stereotipizmo vakarienės patiekalais/padažais. Amžinojo moteriškumo transmutacijų karuselė, pastišuojanti mitopoetinius mutantinių melagysčių štampus, ilgai advokatavusius infliacines monstrų kiaulidžių ir maniakiškų kodeksų kūrėjų kiaušidžių/sėklidžių teises. Todėl manieringasai prostitutizmas tiesiog universaliai perdemaskuoja aurines kurtizaniško šventumo ir fiureriškos ištikimybės aureoles. Mat poezija, menas - ypač dieviškai gyvuliško viralo ir ėdalų kvapą fotogeniškai maskuojanti politūra, viešai lenktyniaujanti su budeliškų lavonizacijų, politinių estetizacijų bei instinktų inscenizacijų esme. Ak, kaip meniškai menininkai myli nuožmiausius savo kankintojus, tiesiog motiniškai (androginiškai) prisiriša prie jų, kad minios plūstų į ešafotinių linksmybių ir speckamerinių nuotykių kameras, - tai yra saugos bei svetimavimo garantijų zonas. Potencialūs nusikaltėliai instinktyviai veržiasi į saviegzekucinės vaizduotės pašalius, atpažindami juose memorialines savo pačių atminties šaknų ir šoko įspūdžių ištarmes - rūsius, katakombas it slaptųjų kazino protokolų pakilimo aikšteles. Gyva misterinė erotiškai budeliaujančio siaubo rojaus žanro/orgazminės rašto retorikos atmaina. Motiniškas/meniškas/kariškas kankinamų kankintojų, inkvizitoriškų tėvų maitintojų, hermafroditiškų magistrų/merų/maniakų registro nektaras ("tavo Dievas tavyje"). Menininkas - profesionalus budeliškų valdžios meistrysčių (nervų tampymo, kaulų laužymo) degustatorius politinio alkoholio ir privalomų daržovių - kūrybos komponentų rūgimo erdvėje. Nerašyta valdžios ir kūrybos, tikrovės ir melo, kūno, mito ir dvasios identifikacijų, inkvizicinių vaizduotės multioperacijų paradigma. Istorija - amžinas donžuanizmo aklimatizacijų ratas, didžiūniškos (prezidentinės, laureatinės, senatinės) klounados bei chameleonizmų, tai yra pasąmoninio atavizmo manevruočių, numeriai. Dievo ir gyvulių (avinėlių) santarvės logiką sąlygoja nematomas, nors paranojiškai akivaizdus, pornovaizduotės žaismių tęstinumas. Iš visų labiausiai mylėti išsirenku tą, kurį žudau, kuris mane prieš milijonus metų išsirinko (linčiavo, prievartavo, sodino ant kuolo ar kišo po giljotinos peiliu, - ačiū jam už pažintį būtent su tokiu "išsvajotuoju sužadėtiniu", tarkim, Platonu), todėl man apskritai patinka atsiduoti ir kitiems istoriniams Sokrato/Makedoniečio laisvalaikių hobiams, visiems drauge karaliaujant minčių, pirčių, mirčių, kultūros mūšio laukuose... Užtat net moderno epochose tik budelis nepakartojamai tobulai, tiesiog meniškai, dieviškai, šuniškai, fiureriškai ištikimai saugo mero - valdžios natano - vaikus. O kariuomenė dar aureoliškiau patikima: vyriško narsumo ir smaguriavimų bažnyčia žudantis jos fasonas taip pat virsta moteriškai kaukėta aureolinių pasąmonės treniruočių rezidentūra. Kristaus apaštalai, prometėjai, vedliai, žadintojai, žagintojai, bastilijų ėmėjai tiesiog pavyzdingai maskuoja uniformines transnatanizmo aistrų ekstazes. Žmogus - "siurrealistinio mito" oreivis, skraidąs patologeminių purvo sapnų voniose, atliekantis kulinarinei išradybai prilygstančius meninio/politinio/lytinio virškinimo savidresūros ("nenuspėjamo skonio košės") viražus. Estetika, žinote, - ypatinga gurmaniškos budelystės teorinė orgija, kur grožis - dieviškų falo/natano (na, to antano, nagano) stripšoumenysčių bei sodomistinių fliuksysčių/kvailysčių antpilo chimera, kur "obuolys susijungia su plekšne", o "medus santykiauja su kopūstu", tad konspiraciniams doroviniams kultūros smurtavimams ar idėjiniams pasninkavimams vietos nėra. Todėl tokios gražios metamorfozinių palyginimų jungtys Kunčiaus tekste: kumelė Berta, pavyzdžiui, sveika kaip Dievas, o Kutrovskis avi dieviškais (suprask fiureriškais) batais, ir net dvasininkų geismas puoštis kryžiais, pasirodo, analogiškas vyriškai (Rene tipo?) kavaleristų aistrai - pentinams... Artefaktų (mitų, kanonų, citatų) pasaulis teikia kata/klizminius skaitymo ir vaizduotės peno malonumus, kai atsipalaiduojama ovališkai juos atliepiančiame Dievo dar nenostrifikuotų rojaus aistrų ir adomo tapatybių kontekste. Todėl visų laikų ir kraštų religingiems "arkliams pacientams" kūryba - iš tikro "malonumų šventovės prieangis" (kol aureolės dar nevirto budeliškais "siurrealistinio ryto" penkminučių stabais). Kristaus ir Manrėjaus dueto nariai - kultūros/valdžios aukso amžiams tarnaujantys eunuchai kariai, kurie taps amžinų žmonijos pragaro merijų kūrybos klerkais/patarėjais tranais, dorovinio vegetarizmo, dvasinio koranizmo/islamizmo refrenais bei jų tėvynių sargais. O "habilituoti bausmių daktarai" - lytinio keršto kamuojami vyriško diskursyvumo degeneratai, kariškos logokratijos ordų eksangelai. Už politinio transseksualumo ambrazūrų savo valandos laukia "rūgšties tirpalo baseinai", tarytum už dailiai nušlifuotų žodžių ar santvarkų bruožų tykotų pasąmonės teroro vilkšuniai, amžinai nerealizuoti nataniško geismo/kūrybiško grožio instinkto arai. Todėl "mano natanas" skamba it nemirtingumo rojaus odės, dieviškojo teksto instrumentuotės alpuliai... Jais prašuoliuojama per visą modernistinės estetikos einšteinianą, užsukant į transvestitinio G.Sand reliatyvizmo palivarkus, aplankant pazoliniškas Sodomos ir Gomoros kinematografinių aukštumų salas, kol natūraliai pasiekiama literatūrinė grinavėjiškų kino stimulų, mišrainiška Rytų ir Vakarų, kultūros signalų/ženklų tikrovė, galbūt reikalinga diagnozuoti išdidžiai skambėjusio žmogaus "isteriniam aklumui", kad ir pakurstant jo apmaudą dėl demonstratyvaus tradicijų išniekinimo (anot to paties kūdikiško recenzento). O.Koršunovas jam atsakytų, jog tai ligonio pyktis, išlietas ant diagnozės. Toks tikrai nerupšnos žolės rojuje drauge su Kaligulos žirgais (o gaila), net jeigu jam patinka tūnoti lietuviškojo asilo kanopoje, kaip "reprezentacijos nulemtoje dvasios esamybėje". Va kaip kunčiškai ironiškai, tačiau kas galėtų paneigti, kad nerimtai.



Tad vis dėlto ar įmanoma išniekinti tuščią kapą? Per tekstinio vaizduotės išradingumo rokiruotes iki pat trečiojo romano "Ekskursija: Casa Matta" Kunčius niuansuotai tarsi atsako: taip/ne. Nes operuoja sakiniais - vaizdais, kur mintis iš tikro rangosi it rimbu pliekiama gyvatė, savo uodegos smaigaliu šluodama binarinių formulių signatūras, fokusuodamasi į rašytinio transsubjektyvumo bei imanentinio transseksualumo prielaidas, ištakas, gaires (idant jomis būtų parodijuojami begenitaliai mitų, kaip klastočių pasaulio, sutvėrimai, sausieji postdimensinės kultūros restoranų daviniai). Demonstratyviausiai (ak) išniekinama (jeigu jau taip kas nori) ta atmintis bei jos tradicija, kuri tėra impotentiškai sublimuotų "objektyvių" melagysčių, Bertos, Kutrovskio, Kaštonės tipo kumelių, aureolinių Kazanovos, Martos liekanų, cukrinių avinėlių, žirgelių, tvorų, kuolų, berlyno sienų egzaltuoti piešiniai. Galiausiai su "Ekskursija" aplankomas restauruojamas (nors ne restauruotinas) jo ekscelencija dumblas, kuriame klimpsta amžini atminties dugno nepatyrę begalybės įtėvių ir įnamių tvarkos padaliniai. "Čia visi purvini, apaugę prietarais, nerealiomis viltimis, ambicijomis, kompleksais". Tiesiog čia Lietuva? Ir taip, ir nebūtinai... "Išmatuota erdvė" (diskursai, kvadratai, metodai, aikštės) žmoguje, pasaulyje apskritai. Joje klesti restauraciniai politikos budelių diktatai, kuriuos vykdo subjektai be organų, todėl jų mitinių kūnų mėlynės niekada nevirs stigmomis, o tik kiaurais vietinių "siaubo melodramų" stogais. Ironija aktualizuoja "tėvyninio" nieko išlaisvintas išvaržas, kurios "sandariai uždarytos" miegojo tyru bevaisę atminties nekaltybės sėklą bei mitinę avinėlių tuštybę banaliai imatrikuliavusiųjų miegu. Iš tokių vargu beprisikels net mesijai, nes "tyri kaip ašara" būna mentalinės impotencijos šarvai; o mes su jumis, skaitantys Kunčiaus tekstus apie tai, tampame tyrumo bei idealizmo viralo, debilizmo, infantilizmo tapatybių ekspertai/narai. Tačiau atgaivinti įkapes, - klasikinė vos ne mokslinės moralės užduotis, besubstancinis istorijos klonavimas ir beveidžiu paveldu susirūpinusių norai/ekskursiniai sapnai. Tautos panteono kvailybių išbandymo dienos - tragifarso drama, makiažinių posmų apie "užkampio perlus" bei istorijų apie "užkonservuotą spermą" barteriniai mainai. Todėl viso labo tik manekenai glosto savo krūtų spenelius, - tokie tad aureolinės didybės gedulo ir parodijos privatizavimo rezultatai, simuliakrinio reikšmingumo tyrėmis užtvindyti nataniškų pasididžiavimų plotai, teatrališkieji "genetinių dirvožemio horizontų" centrai. Taip nutinka visur ir visada, ypač kur autoerotinė impotencija gimdo politinę, tautinę, mitinę megalomaniją ir didgalvius jos kurtuazijų vedlius, kartais ašarojančius užjaučiant nebent Budos tipo adjutantams, kadangi "visa virtę menamu tašku". Todėl tokie neišsenkamai gajūs budeliška konsistencija bei subregioninėmis sutartimis pagiriojantys "nacionalinių iškilmių" padažai... Dar kartą demaskuojamas fariziejiškai fiksuotų verčių/menamų taškų koliažas, atsiveriantis su magine realybės šou jėga, godžia rašytinio polivokalo, fizio(teo)logine budeliško humusingumo įtaiga. Kultūrinė politinė tranzityvių jos tiesų bei teisių subjektyvybė pagaliau išgrindžiama gyvaisiais pasąmoninės natūros eksponatais, gebelsišku natiurmortų lytikos kriminalu, minties egzemų ir šašų laisvę išrašiusiais bei per kalkę pasirašiusiais žaislų/žaizdų panoptikumo įvaizdžiais. Kunčiaus žodis tikrai jau neturi šešėliuoto virtualios dviprasmybės šlako, o yra kitaip kultūriškai ekshibicionalus: juo pristatomas geismo vampyriškumas ir drauge mirtiškai perregima santykių skaidruma. Tad pats teksto patirties kūnas tampa kiekvieną reakciją interaktiškai nuodijančia literatūra, kur gamta pagal visus parazitologijos institutų reikalavimus transcenduoja kultūrinę savo chaotiškos tapatybės matricą. Trilogijoje be trikdžių funkcionuoja visi desublimaciniai ego hieroglifų/komunijų ir memuarų mechanizmai, visi demarkacines linijas ardantys humanitarinės pagalbos srautai ("mano natanas kėlėsi iš mirusiųjų trečią dieną..."). Jais užliejama reliatyvybės imanencijų tinklainė, tarytum būtų amžinai gyvybingi biogenetiniai vaizduotės forumai ir visi kiti jiems fiureriškai palankūs atvirybių bordelio/babilono svečiai.



Taigi trilogijos knygos - įerotinti ironiškos Kunčiaus vaizduotės hepeningai, kuriuos jis reabilituoja, nestereotipiškai permodeliuodamas kultūrinės retrospektyvos tikrovę (tik jau išvengia sąmoningumo pretenzijų į idealybės autoritetus, kanono autonomiją bei privilegijų vartus). Tuo jis gana autentiškai reziduoja lietuvių literatūroje kaip intelektualiai pramogaujantis laisvūnas prozininkas eseistas. Ypač smagiai sukeistina izotopinių sandarų jungtis bei direktyvinei publikai prieinamas tik vientones ir dažniausiai bespektres jos istorinės regos bei metodų spalvas, sukiršindamas tikėjimų tautinėmis tvarkomis ir pasaulinėmis utopijomis projektus. Neretai ir popkultūriškai pakreikia "dialektinius" žmonijos sapnų, tikslų ir pasekmių netapatumo išlydžius. Be abejo, distopiškai organizuoja politinės/meninės saviapgaulės atrakcijas, lietuvių literatūroje šiek tiek giminiškas nebent gramatiniam J.Savickio ar A.Dičpetrio artizmui... Kai šias prozos avangardo pamokas detektyviškai grybšteli multiperpsektyviai įseksualinti ne tik V.Sorokino, bet ir E.White`o fabulos linksmybių krūviai, Kunčiaus tekstas sukimba kultūriškai asociatyviais transvestizmų kuždesiais (pats romanas tampa it prabangų atminties koštuvą kūniškai interpretuojantis globalinio konteksto sarkofagas). Juk ir karališkų palaikų trilogijoje ieškoma it politinio archeutopinio projekto ("Ekskursija") arba kaip žmogaus žvėries vienumo šaknų "barbarų šventykloje", aloginio jų raiškos ir sklaidos braižo, pamažu gravituojančio į makabriškai švelnų smegenų padažo punktyrą - nuo estetiškai rafinuoto Mengelės modernizmo iki, tarkim, kultūros istorijos išbandytų, daugiapakopiškai sublimuotų fiurerio Leonardo da Vinčio fantazmų. Apdairiai ironizuojama gyvų ir mirusių vietinės reikšmės paminklų infantilybė, bet drauge įspėjama dėl nevaldomų kultūrinės/politinės/tikybinės paranojos škvalų. Naudodamasis pasaulinių konceptų iškilybėmis (nuo E.M.Remarqe`o iki P.P.Pasolini`o), Kunčius kitaip nei, tarkim, R.Gavelis, įamžina civilizacinio bevaisiškumo, tai yra žmogaus, kaip "saviinterpretacinio gyvūno", alkavietes. Inversiški ego planai virsta artefaktiškai koncentruota verbalinės patirties, biokultūrinių ženklų tikslumo klinika, kuri lietuvių literatūroje unikaliai atveria tūkstantmetį dvasinio (meninio, estetinio, intelektualinio, politinio) genocidizmo veidą, kur menas figūruoja kaip fenomenologiškai būtinas budeliškos kraujo kultūros perpylimų ceremonialas. Atliepdamas įspūdingus jau minėto V.Janavičiaus religijos ir psichoanalizės vienio užrašus (dievas budeliškoms egzekucijoms visada suteikia apeigos rimtį), Kunčius savo trilogijoje tai iš esmės papildo anarchizuojančių geismo manijų, politiškai ambivalenčių šizostadijų bei virškūrybinių pasijų jungtimi; bumerangiškai save akumuliuojanti jo rašto instinkto pėdsekystė sveikinasi su indiferentiškomis patirties afektacijomis tekste, atpažindama autentiškas kultūrinio gašlumo pyliavas, kuriomis tačiau išblaško visas simbolines kalbos banalybių uždangas ar metafizinių suvedžiojimų mizanscenas.