Pataisos

Vidutinė knyga ir būtų nuobodoka, jei čia ne tas pats Franzenas ir ne tas pats romanas, kuris sukėlė Lietuvoje bene diplomatinę pasipiktinimo audrą. Mat šmikis rašęs, kad Vilniuje valgoma arkliena ir nešildoma, ir demokratijos ne per daug, o valdo oligarchai. Ši linija ir įdomiausia, kiti personažai ir siužetinės linijos mums tikrai neįdomios.

Bet apie Lietuvą daug - iki vieno lietuvio imtinai ruso oligarcho tankais apsupta Ignalinos atominė, sukčių šalis Lietuva, - bet niekas neatkreipė dėmesio kodėl. Franzenas aiškiai pasakoja, kodėl taip atsitikę - ją išvogė, išpirko, išsidalijo amerikiečių kompanijos ir apiplėštiems lietuviams reikia šiaip taip verstis.

Matome lietuvį diplomatą ir politiką Gitaną Misevičių, kuris sukuria satyrinį tinklapį "Pelnas iš demokratijos: Įsigykite dalį Europos istorijos", žadantį užsienio investuotojams, pvz., už 5000 JAV dol. parduoti miestelį ir pavadinti jo vardu, o už 100 JAV dol. jo vardu bus pavadinta Vilniaus gatvė ir t.t. Amerikonas knygos herojus Čipas įsitraukia į šį verslą, pasirodo, nešantį gerą pelną.

Šiom dienom pasirodo, kad toks Lietuvos išpardavinėjimas - tai ne visai juokai, o baigiasi knyga perversmo Vilniuje vaizdais.

Daug kas visai nieko. Maždaug 1995-1997 m. Lietuvos realijas atitinka. Įdomiausia knygoje - Lietuvos stereotipas, toks, kokį Franzenas mato iš toli. Tokį mato ir amerikonai. Iškreipta, bet šarže būna tiesos. Kartais daugiau, nei šaržuojamasis gali pakelti.