Pašnekesiai apie laikus ir žmones

Knyga yra memuarinė, tačiau  netradicinė. Knygos stilių nulėmė autoriaus  charakterio savybės ir išankstinės nuostatos. Užuot rašęs atsiminimus apie save, V. Meištavičius  papasakojo  apie žmones, kuriuos pažinojo. Kai kurie pasakojimai, turintys ryškų akcentą – įvykį, panašūs į noveles (pvz., pasakojimai, kaip neūžauga Dudasius  „pašventino“ su purvinu šepečiu griežtąją Vaitkuškių dvaro ekonomę panelę Počobutaitę – Odlanicką,  kaip Pajuosčio dvare valgoma kūčia, kaip arkliais keliaujama pas Radvilas į Taujėnus).  Autorius šias istorijas įvardijo kaip charakterių apybraižas istorijos fone.

Istorijos  objektyvios, apie jų herojus kalbama labai taktiškai. Gal todėl, kad autorius yra dvasininkas ir kad  rašydamas laikėsi principo: apie gyvus žmones nerašyti, o apie mirusius arba nerašyti nieko, arba tik gera. Stebina puiki autoriaus atmintis, nes, kaip prisipažįsta, apsisprendė rašyti netikrindamas atminties dokumentais. Knygos gale yra 14 puslapių asmenvardžių rodyklė, 7 puslapių – vietovardžių. Ja labai patogu pasinaudoti tiems, kurie norėtų patikslinti savo šeimos genealoginį medį ar daugiau sužinoti apie vietoves, kuriose gyvenę seneliai, tėvai... Gal todėl ir aš pirmiausia puoliau skaityti tuos puslapius, kuriuose minima Vokė ir jos dvaro savininkas Jonas Tiškevičius ...

Knygoje - 88 pasakojimai. Juos galima skaityti ir ne iš eilės, nors autorius juos suskirstė pagal savo paties gyvenimo laikotarpius: Pajuostis, Peterburgas, karas, Vilnius, Roma.

V. Meištavičius – lenkas, parašęs knygą lenkiškai, tačiau daugiausia šilumos skyręs „Lietuvos laikotarpiui“, savo vaikystei, gimtojo Pajuosčio apylinkėms ir jų žmonėms. Šioje knygoje „iš gerosios pusės“ pristatomas Lietuvos dvaras, mums bene geriausiai pažįstamas tik iš Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“. Autorius keliose vietose tarsi atsidūsta : Esu lietuvis, sakė Kosciuška. „Tėvyne Lietuva“, rašė Mickevičius. Visi save laikėme sykiu ir lietuviais, ir lenkais. Iki šiol kai manęs klausia, ar esu lietuvis, nesugebu paprastai atsakyti: „Ne“. Gimtojo  Pajuosčio geriausiai  atkuriama nuotaika, peizažas... Kartais atrodo, kad skaitytum A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ tęsinį...Nenuostabu, nes, pasak autoriaus, svarbiausia „mano gimtasis kraštas: senoji, užmirštoji Abiejų Tautų Respublika ir joje gyvavusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštija“.

Skaičiau palyginti šią knygą ilgai, tarsi mėgaudamasi „dvarų Lietuvos“ paveiksliukais, o  būdama „lietuvisė“ (taip autorius vadinęs...lietuviškai šnekėjusius Abiejų Tautų Respublikos gyventojus) ne visada sutikdavusi su autoriaus pasvarstymais, kaip Vilniui ar Lietuvai būtų buvę geriau...Bet iš tikrųjų politiniai autoriaus įsitikinimai nenustelbė pagarbos ir nusistebėjimo... Juk, nors pasakotojas stengėsi likti tarsi nuošaly, be abejo, jis  parašė ir apie save, turintį puikią atmintį ir mylintį  žmones. Galima net sakyti, kad tiems žmonėms pasisekė, kad juos sutiko būtent V. Meištavičius: savo bendrakeleivius jis  labai gerbia ir dosniai apibūdina epitetais: kilmingas, autoritetingas, nuoširdus, padorus, intelektualus, geraširdis, malonus...Yra ko pasimokyti.

Malonumą skaityti šią knygą palyginčiau su senų nuotraukų albumo vartymu... Priklausau tiems, kuriems tai nenusibosta.