Pašnekesiai apie laikus ir žmones

Valerijono Meištavičiaus knyga „Pašnekesiai apie laikus ir žmones“ aptarsiu naudodamasi savo pozicija – tai yra kaip šios knygos vertėja. Vertėjas, verčiantis knygą, turi jos atžvilgiu vieną neįkainojamą privalumą: norom nenorom jis yra pats atidžiausias jos skaitytojas. Kad perteiktum kita kalba parašytą tekstą savo gimtąja, nepakanka vien tik abi kalbas mokėti. Reikia susikurti santykį su verčiamu tekstu, reikia juo susidomėti, o jei labai pasiseka, – tai ir pamilti. Su vienais tekstais tai pasiseka greičiau, bet pasitaiko, kad meilė pasirodo esanti trumpalaikė: išvertei ir pamiršai. Su kitais tekstais visiškai priešingai: ilgai prie jų pratiniesi, ilgai ieškai tinkamų žodžių bei intonacijų (jau nekalbu apie informaciją), vargsti ir stengiesi kuo tiksliau perteikti autoriaus stilių, dvasią, kalbos toną. Vis galvoji, kaipgi pats autorius, jei būtų lietuvis, vieną ar kitą sakinį suformuluotų; kokius žodžius vartotų. Ir juo labiau tokiais dalykais susidomi, juo giliau įklimpsti į autoriaus sukurtą, papasakotą pasaulį, juo sunkiau paskui jį pamiršti. Tokiais atvejais meilė tekstui trunka ilgai, o kartais ir išvis nepraeina. Meištavičiaus „Pašnekesiai apie laikus ir žmones“ yra būtent tokia knyga.

Ši knyga didelė – neskaičiuojant rodyklių, bus bene puspenkto šimto puslapių. Ji, galima sakyti, skalsi – čia nedaug dialogų, nedaug aprašymų, išskyrus autoriaus karštai mylimus dvarelius, dvarus ir rūmus, užtat be galo daug koncentruotos istorinės medžiagos. Kartais vos keleto puslapių skyrelyje, skirtame žmogui ar visai šeimai, ir sutelpa glausta to žmogaus, šeimos, giminės istorija. Pasakojimai išraiškingi kaip senos fotografijos, ir jų herojai tokie patys. Jie ne tik paslaptingai individualūs, ne tik gražesni ir įdomesni už tuos, kurie gyvena dabar, – senose fotografijose žmonės visad gražesni, – jie kiekvienas pasakoja istorijas. Ir iš tų istorijų susideda ryškus nepaprastų laikų, nepaprastos vietos, nepaprastų žmonių paveikslas. Arba, kaip pratarmėje sako pats autorius, apibūdindamas pagrindinį savo knygos veikėją, – „tai mano gimtasis kraštas: senoji, užmirštoji Abiejų Tautų Respublika ir joje gyvavusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. Dabar daugeliui žmonių ji tėra istorinis atminimas. Man ji buvo gyva tikrovė“.

Tokia tikrove ji tampa ir skaitytojui – kaip minėjau, vertėją iš tiesų ir dera vadinti akyliausiu ir aktyviausiu knygos skaitytoju. Taigi keli žodžiai apie tai, kaip šie atsiminimai paveikė mane. Nuo seno labai mėgstu klasikinius anglų romanus, kuriuose pasakojama apie ekscentriškus lordus. Apie jų dvarų architektūrą, apie jų pačių keisčiausius pomėgius, medžiokles, apie šeimininko atsakomybę už jų valdose gyvenančius valstiečius, apie labdarą, puotas – žodžiu, apie tai, kas sovietinę mokyklą baigusiam žmogui galėjo būti įsivaizduojama tik tolimoje užsienio šalyje. Ir štai skaitau Meištavičių – apie Siesikuose gyvenusį Dominyką Daugėlą, kuris "buvo labai stambus, aukštas, barzdotas, su didžiuliu pilvu, linksmas ir gyvybingas. Nemėgo, kad prie jo apie ką nors blogai kalbėtų. Išgirdęs apie žmogžudystes, vagystes, apgaules, svetimavimą, neprieštaravo, jei tai būdavo visiems žinoma, bet būtinai įsiterpdavo, glostydamas barzdą: „betgi toks padorus žmogus“. Arba – apie geraširdišką Konstanto Radvilos iš Taujėnų snobizmą, kai šis į klausimą, ar jo pusbrolis, susituokęs su erchercogaite, gavo gerą kraitį, perdėtai ištęsdamas balsius, lietuvišku akcentu atsako: „Tai kaip tu galvoji, nejau manai, kad Radvilos be pinigų ryšis mezaljansui?“ Arba apie ekscentriškąjį turtuolį Karpį, kuris „gulėdamas ant pečiaus su skranda rūkė nesuskaičiuojamas pypkes ilgais cibukais, kartais surikdamas vyžotam tarnui, kad paduotų ugnies. Išvažiuodavo iš ten valstietišku važeliu, užsimetęs valstietišką skrandutę, o iš paskos važiuodavo prašmatni karieta su herbais ir livrėjuotais tarnais. Kad pritrenktų maskoliūkščius, jei prireiks, po skranda būdavo prisisegęs aukšto Rusijos ordino kaspiną“. Arba apie išdidžią ponią Kosakovskienę iš Chodkevičių, kuri puotoje su caru Aleksandru II prisisegė baltąjį erelį ir į monarcho klausimą, kokią čia pabaisėlę nešiojanti, atsakė: „Sire, aš maniau, kad pabaisos būna juodos ir dvigalvės“. Žmonės, iškylantys Meištavičiaus atsiminimų puslapiuose, visai netikėtai, bet labai aiškiai man priminė, kad toji išnykusi šalis, istorinis atminimas buvo gryniausia tikrovė, kad tuose dabar apleistuose rūmuose, be langų ir stogų paliktuose dvareliuose, oficinose, žirgynuose, žolėmis užžėlusiuose parkuose virė gyvenimas ir kunkuliavo aistros nė kiek ne prastesnės, negu kokiame nors Brontės „Vėtrų kalne“ ar Bairono poemose, jau nekalbant apie Džuzepės Lampedūzos „Leopardą“, kurį mini pats autorius. Negalėčiau pasakyti, kad visai nieko nežinojau apie Abiejų Tautų Respublikos gyvenimą – bet taip aiškiai, taip spalvingai tikrai anksčiau nebuvau pamačiusi.

Kitas dalykas, glaudžiai susijęs su pirmuoju, – staiga prieš akis atsivėręs Abiejų Tautų Respublikos europietiškasis matmuo. Turbūt klasikinis šito pavyzdys – pasakojimas apie Sirinų dvarą Armanavičiuose, stovėjusį prie pat kelio Vilnius–Dysna–Smolenskas ir todėl labai tikusį kariniams štabams įrengti. „Sustojo Napoleonas – tapo mažojo Napoleono Sirino krikštatėviu. Bet jau po metų tuo keliu žygiavo imperatorius nugalėtojas – ir kitas Sirinų vaikas pavadinamas Aleksandru“. Ar galima įsivaizduoti geresnį Lietuvos buvimo Europos dalimi simbolį? Pasirodo, žemėlapis nemelavo. Pasirodo, Lietuva iš tiesų yra Europos vidurys, ir Dieve duok mums kada nors tapti tokiais europiečiais, kokie buvo Meištavičiaus aprašyti herojai.

Trečias dalykas, prikaustęs skaitytojo dėmesį, – bene sudėtingiausi šioje knygoje aprašomi klausimai, o būtent – Lenkijos, kuriai tarpukariu priklausė ir Vilniaus kraštas, santykiai su besikuriančia nepriklausoma Lietuvos valstybe, Meištavičiaus atkakliai vadinama Kauno Lietuva. Šie puslapiai veikiausiai sulauks daugiausia komentarų, ir tikrai ne paskutinis čia veiksnys bus aiški, griežta autoriaus pozicija. Ji yra tokia: nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai padarė klaidą, remdamiesi lietuvių nacionalizmu ir tautinio savarankiškumo siekiu, užuot mėginę sukurti plačią uniją ir iš esmės atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką. Teisus jis ar ne, kiekvienas turės savo nuomonę. Tačiau štai kas vertinga ir įdomu: turbūt ne vienam žmogui, panašiam į mane, – tai yra augusiam sovietinėje sistemoje, bet lietuviškoje šeimoje, – nepriklausomos Lietuvos valstybės kova su lenkų nacionalistais atrodė teisinga ir vienintelė įmanoma. Tegu; bet štai atsiranda proga sužinoti, ką apie tai manė kita pusė, išklausyti priešingus argumentus. Kaip neretai pasitaiko, samprotavimai, „kas būtų buvę, jei..“, ypač istorijos plotmėje, gali nuvesti labai toli. Bet kad tie samprotavimai, lygiai kaip skaitymas apie stulbinančių charakterių ir likimų protėvius, padaro istoriją gyvą, – neabejotinas faktas. Be kita ko, man, perskaičius Meištavičiaus karčius žodžius apie buvusią, bet nutrūkusią bendrą Lietuvos ir Lenkijos tradiciją, pasidarė šiek tiek aiškiau, kodėl daugelį mano draugų lenkų vos ne iki ašarų graudina „kresų“ akcentas, labai ryškiai pasigirstantis man prabilus lenkiškai. Turbūt panašiai man buvo graudu ir smagu sužinoti, kad Vilnius buvo mylimiausias maršalo Pilsudskio miestas ir kad jis čia visad jautėsi laimingas.

Ir ketvirtas, paskutinis, dalykas: tai Meištavičiaus pasakojimo stilius, jo kalba. Jau skaitytojams teks spręsti, kaip tai pavyko perteikti lietuviškai; tačiau originalas buvo be galo elegantiškas, savitas, šiltas ir asmeniškas, kur reikia, juokingas, kur reikia, rimtas ir net pakilus, nevengiant aukštosios retorikos figūrų. Vienu ar dviem tiksliais žodžiais ar charakteringais posakiais apibrėžiami ryškiausi personažai, glaustai nusakomos giminių istorijos ar diplomatijos incidentai. Todėl labai tikslus yra šios knygos pavadinimas – gawędy: pašnekesiai, įdomūs, inteligentiški, jausmingi, o svarbiausia – nepaliekantys skaitytojui jokių šansų išlikti abejingu ar atsainiu Meištavičiaus sekamų istorijų stebėtoju. Pašnekesyje visada dalyvauja dviese.