Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna

Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna J.Gutenbergui išradus spaustuvinį presą, pasaulį užplūdo popieriaus jūros, kuriose skaitytojui neretai būna sunku orientuotis. Knygų lentynos kasdieną vis sunkėja, vis daugiau bibliotekininkų žūsta uždusę nuo dulkėmis virstančio popieriaus. Ingos Tuliševskaitės dėka šiandieną turime romano „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ vertimą, todėl galime dar kartą nupūsti dulkes nuo 1980 metais išleistos knygos „Rožės vardas“ ir prisiminti rašytoją Umberto Eco, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių populiarų intelektualą, turintį platų dėmesio akiratį. Debiutavęs grožinėje literatūroje romanu „Rožės vardas“, autorius nepaliauja stebinęs pasirenkamomis temomis, savitu istorijos jautimu, leidžiančiu klajoti nuo trylikto iki dvidešimto amžiaus. Visuose Umberto Eco romanuose aptinkama daugybė istorinių faktų, kurie sumišę su autoriaus kūrybai būdingu mistiškumu. Romanuose „Rožės vardas“ ar „Baudolinas“ aprašomas viduramžių laikotarpis – romantiškas, paklūstantis naujumo reikalavimui, tuo tarpu naujo romano „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ dvidešimto amžiaus karų topos (vieta) atrodo kaip niekad nučiupinėta, purvina, netgi įpareigota politinio korektiškumo. Dar labiau nustebau supratęs, kad naujojo romano centrinė ašis yra prarastos atminties paieška, pasitelkiant gausybę iliustracijų, išdėstytų komiksų pavidalu. Toks rašytojo, kurio romanai vadinami intelektualiais, pasirinkimas yra gana keistas, kadangi dažniausiai, išgirdus apie prarastą atmintį, ima vaidentis meksikiečių serialų herojai ir kiti populiariosios kultūros atributai. Tačiau nusiteikusi suprasti ir įtari, o gal tiesiog besivaikanti naujų intelektualinių madų sąmonė galiausiai suvokia, kad pop taip pat yra kultūra ir kad tai viso labo tik sutapimai, kurie pamažu nyksta toliau skaitant romaną, atskleisdami dar vieną Umberto Eco intriguojantį pasakojimą.

Romano veiksmas prasideda ligoninėje, kur pagrindinis veikėjas Jambas pabunda po patirtos traumos, tačiau nesugeba prisiminti, kas jis toks yra. Jambas atsimena, kas yra Napoleonas, Einsteinas, Manet, Kennedy, moka kalbėti keliomis kalbomis, bet nežino net savo vardo, neatpažįsta savo vaikų, žmonos. Jambui, turinčiam knygų verslą, talkina graži lenkaitė Sibilė, kurios jis, žinoma, taip pat neprisimena. Jam yra likusi tik semantinė atmintis, o visa tai, kas tikrai individualu ir autobiografiška, paskendo tirštame rūke. Praradęs atmintį meksikiečių serialų herojus klausia, kas ką myli. Be šio itin svarbaus klausimo, Jambas dar domisi savo politine ir seksualine orientacija. Prisiminti save paprastai geriausia nuo pat pradžios, t.y. nuo vaikystės, todėl Jambas nukeliauja į gimtinę, kur tikisi aptikti daug asmeninių atsiminimų galinčių sukelti daiktų. Čia jam lemta patirti atminties gelmes, kuriose atpažįsta daug ženklų, ir klaidžioti, kol galiausiai pačios ribos tarp asmeninės ir semantinės atminties sudega mistinėje karalienės Loanos liepsnoje, o pats Jambas vėl sugrįžta į rūką.
Būdamas semiotikas ir filosofas, Umberto Eco neatsitiktinai pasirinko literatūrą, kaip tinkamą įrankį kalbėti apie tokius dalykus: tapatybės, ženklo, tikrovės ribas. Grožinė literatūra nėra saistoma griežto objektyvumo, logiškumo reikalavimų, todėl gali plačiau pasitelkti vaizdinius ir išplėsti mąstymo, vaizduotės ribas. Manyčiau, čia pasireiškia bendra kultūros būklė, kurią taikliai apibūdino filosofas R.Rorty straipsnyje „Išperkamosios tiesos nuosmukis ir literatūrinės kultūros iškilimas“: „Žmogus, mano vadinamas „literatūriniu intelektualu“, laikosi nuomonės, jog gyvenimas, kuris neperžengia dabartinės žmogaus vaizduotės ribų, nėra vertas gyventi. Sokratiškąją savęs tikrinimo bei pažinimo idėją toks intelektualas pakeičia mintimis apie savo ribų praplėtimą, kad atrastų vis daugiau ir daugiau būdų būti žmogumi“. Savo naujajame romane Umberto Eco žengia dar vieną žingsnį, griaunantį žanrų ribas: knygoje aprašomus Jambo prisiminimus žadina tokios vaizdinės priemonės, kurios pasirodo romane tiesiogiai, o ne tarpininkaujant žodžiams. Jambui visi jie yra tarsi pėdsakai, kuriais jis tikisi nusekti iki savo autobiografijos pradžios, kad prisimintų, kas jis iš tikrųjų kadaise buvo. Bet autobiografija irgi tėra grafema, todėl Jambo tikslas nuo pat pradžių nėra aiškus: kuo autobiografinė atmintis skiriasi nuo vadinamosios semantinės? Juk žodis, kaip ženklas, turi tik simbolišką, nemotyvuotą sąsają su aprašoma tikrove. Tuo tarpu romane panaudotos vaizdinės priemonės jau vien dėl savo „kūniškumo“ sukelia intrigą: aprašomas objektas pasirodo tiesiogiai ir autentiškai, nes kopijavimo mašinerijos klonuoti komiksai arba etiketės yra viso labo masiniai gaminiai, kurių originalo neįmanoma atskirti nuo kopijos.

Norėdamas iš naujo sudėti save iš raidžių ir ženklų, Jambas turi ieškoti paslaptingosios karalienės Loanos liepsnos, kuri, rodos, turėtų padėti jam išnarplioti šį savos tapatybės detektyvą. Toji paslaptinga liepsna dega ketvirto matmens erdvėje. Būtent ten slypi išganymo nuojauta, nes tai tokia vieta, kur žodis ar ženklas tampa kūnu, o signifikantas virsta signifikatu: „Taigi tie trikampiai ir kvadratai tėra dviejų matmenų, jie nežino, kas yra storis. Dabar įsivaizduok, kad kuris nors iš mūsų, gyvenančių trimatėje erdvėje, paliečia juos iš viršaus. Jie patirtų anksčiau niekada nepatirtą jausmą ir negalėtų pasakyti, kas tai. Tarsi kas nors atvyktų pas mus iš ketvirtojo matmens ir švelniai iš vidaus paliestų, tarkim, mūsų prievartį. Ką jauti, jei kas nors tau kutena prievartį? Sakyčiau... paslaptingą liepsną“ (79). Kaip ir ankstesniuose romanuose, šiame Umberto Eco žaidžia dvigubą žaidimą: pradžioje mistiškumas stiprinamas, o vėliau jam suduodamas galingas smūgis. Paslaptinga Loana pasirodo esanti viso labo kvailoko komikso veikėja. Šiuo aspektu karalienės Loanos asmuo primena ir kitus Eco romanų konstruktus: Fuko švytuoklę, Gralio taurę, dešimt Jono Krikštytojo galvų romane „Baudolinas“. Nesvarbu, kad šventoji Gralio taurė tėra medinis kaimiečio indas, kad iš tikrųjų yra ne viena, o dešimt Jono Krikštytojo galvų, kad didžiausia Fuko švytuoklės paslaptis yra ta, jog jokios paslapties nėra. Umberto Eco tarsi balansuoja ant mistikos ir sveiko proto ribos: kuo ta riba trapesnė, tuo didesnis yra pavojus nugrimzti į kliedesius arba į priešingą pusę – buitinį realizmą. Bet kuriuo atveju, persiritus per ribą, paniekinama tiek mistika, tiek sveikas protas. Tačiau pats Eco neperžengia šios ribos, dėl to romanas nuo pradžios iki pabaigos yra apgaubtas paslaptingo rūko, kuriame tai išryškėja, tai vėl išnyksta Jambo prisiminimai. Tačiau kyla įspūdis, kad čia riba tarp mistikos ir sveiko proto išlaikoma sąmoningai, netgi dirbtinai.

Kaip ir ankstesniuose romanuose, šiame yra tęsiamas detektyvams, nuotykių romanams būdingas pasakojimas. Tai savotiškas filosofinis detektyvas su tiesioginiais įkalčiais: iliustracijomis, komiksų ištraukomis ar kitokio tipo paveikslėliais. Šis Umberto Eco romanas nėra nevaldomas sąmonės srauto proveržis. Priešingai, viskas yra suplanuota, rodos, labai tiksliai ir šiek tiek šaltai: pradžioje pamėtėtos popierinės Jambo atminties nuotrupos savo kontūrus įgauna tik po kelių šimtų puslapių, jos nuosekliai veda prie pabaigos, ir, kai atrodytų, jog viskas tuoj turi paaiškėti, – suduodamas smūgis visiems atsakymams. Taip kūrinys įgauna dinamišką struktūrą, ir reikia nemenkų skaitytojo pastangų bei intuicijos, norint atskleisti Jambo atminties paslaptį.

Popierinės atminties paslaptis perkelia į antrąjį romano lygmenį: dažnai atrodo, kad pagrindinio veikėjo lūpomis kalba pats Umberto Eco. Autobiografijos nuojauta nepalieka skaitytojo gana ilgai ir keistai susipina su tikrovės anapus teksto klausimu. Ar galėtume girti arba peikti suradę kūrinyje ryškių nuorodų į autoriaus asmenį? Kvaila būtų teigti, kad rašytojas ir jo kūrinys turi visiškai skirtis, vis dėlto nemotyvuoti ideologiniai, seksualiniai, psichologiniai ar panašūs išsišokimai pertraukia tekstą, erzina skaitytoją. Tokių išsišokimų gausu romane „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“: „Laimei, atsivežiau kelis blokus „Gitanes“, nes miestelyje radau tik „Marlboro Lights“. Kaimiečiai“ (102). Net savo pomėgiais Jambas įtartinai panašus į Umberto Eco: mėgsta knygas, yra intelektualus, ne fašistas, o padorus demokratas, be to, nerūko „Marlboro Lights“, nes intelektualo stilius įpareigoja vengti masinio vartojimo produktų. Tokie asmenybės bruožai daugiau ar mažiau atitinka įprastą intelektualo stereotipą. Be to, kaip galima spręsti iš visų Umberto Eco romanų, pats rašytojas, kaip ir Jambas, turi puikią popierinę atmintį. Jo skaitytojas čia gauna dvigubą užduotį: sekti, kur prasideda ir kur baigiasi Jambo popierinė tapatybė, ir kartu antrajame lygmenyje bandyti rasti, kur pasirodo tikrasis Eco ir kur jis reiškiasi kaip popierinis Jambas. Jei paskaitytumėte Umberto Eco biografiją, tai surastumėte nemažai tikslių sutapimų su Jambo istorija. Įdomiausia, kad nuo pradžios iki pabaigos visas šis tapatybės detektyvas tėra tik popierius.

Tačiau ši knyga gali būti įdomi ir kaip Antrojo pasaulinio karo laikotarpio Italijoje istorinė studija. Tiek bendroji, tiek asmeninė istorija čia konstruojama iš nuolaužų, nes žmogaus amžius yra ribotas, juo labiau – jo atmintis. Daugelis lietuvių, augusių tarybiniais laikais, dar prisimena vaikams sektas pasakas apie Volodią Uljanovą, apie tai, koks puikus vaikas jis buvo. Apskritai, kalbant apie visoje postsovietinėje erdvėje užaugusius žmones, sunku būtų suprasti, kaip įmanoma vaikystė be Lenino arba be to lietuvio, kuris „dažnai miške nežino, ko verkia“ (iš to galima būtų daryti išvadą, jog slavai neverkia miškuose). Kadangi dvidešimtame amžiuje įvairios ideologijos klestėjo visose pasaulio šalyse, šiame romane Umberto Eco pateikia analogišką Italijos vaikų patirtį. Anais laikais vaikai turėjo rašyti rašinėlius tokiomis temomis: „Vaikai, jūs privalote visą gyvenimą būti Italijos kuriamos naujosios herojinės civilizacijos sargai (Musolinis)“ (220). Vaikų rašinėliuose, populiariose dainose, žaidimuose atsiskleidžia karinių, ekonominių faktų prisodrinta istorija: veikiant mūšių, idealų propagandai, geografinėms haliucinacijoms (teritorinėms pretenzijoms), visada randasi gudreivų vaikų, kurie gali ir priimti jiems brukamus idealus, jei jau kam nors taip baisiai reikia: „Taip! Būsiu kareivis, kovosiu, jei to panorės Italija, mirsiu vardan jos naujosios, herojinės, šventosios civilizacijos, kuri pasauliui atneš gerovę ir kurią Dievo valia skirta sukurti Italijai“ (221). Kažin ar Lietuvos istorijos negalima būtų analogiškai parašyti pasitelkus vaikų mokyklinius sąsiuvinius, užduotis, skaičiuotes („Imkit, vaikai, pagaliuką...“).

Taigi prieš mus atsiveria istorinė, detektyvinė, filosofinė knyga. Galima būtų pavadinti ją šiek tiek sausoka: ir išlavintam intelektualų skoniui dažnai labiau patinka sausas, o ne saldus ar net pusiau saldus vynas. (Toks mano draugas, kuris nėra iki galo perskaitęs nė vienos knygos, mėgsta „Marlboro“ ir visai nemėgsta vyno.) Niekas nežino, kodėl taip yra. Jei kas mėgsta sausą vyną, žaisti šachmatais ir aiškintis figūrų tapatybę, sumaišyti žaidimo lentos ribas su neva nešališkų žaidėjų kūnais, tam turėtų patikti „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, sudeginanti ribas tarp kūno ir žodžio, tarp autoriaus ir jo popierinio kūrinio.
Irmantas Dvareckas
2006-11-17
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Inga Tuliševskaitė
Puslapių: 479
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą