Knygos
Romanai (1909)
Poezija (611)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (898)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna


Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna Iliustruotas romanas. Kaip iliustruotą romaną šią knygą ir dera skaityti, tačiau kokiu būdu, paaiškėja gan vėlai. Vis dėlto pirmiausia atsivertęs knygą neišvengiamai nustembi, kuriems galams romanui iliustracijos. Po to atsimeni, kad bemaž visos vaikystės ir jaunystės knygos buvo iliustruotos. Ir prieškarinis Karlo Mayaus Winneteou – raudonodžių didvyris, ir Sidabro ežero turtai, ir šiaip, reikia ar nereikia, bet iliustracijomis neretai būdavo aprūpinamos dar ir septintojo ar aštuntojo dešimtmečio knygos. Tiesiog nekreipdavau į jas dėmesio, jos buvo įprastos. Bet jei peržiūrėčiau savo dabartinę biblioteką, vargu ar rasčiau kokį iliustruotą romaną (ne vaikams), išleistą po 1980-ųjų? Nebent viršelius. Kažkas atsitiko, o mes, kaip visada, nepastebėjome. Ar tik aš toks nepastabus? Ir kada ištiko ta diena, kai romanai pametė iliustracijas?

    Dabar Umberto Eco iliustruotas romanas panašus tarsi į kokį kontrafaktinį leidinį, nors jo poligrafija moderni, bylojanti apie kitokią knygą. Turiu pasakyti, visiškai kitokią. Bet juk kadaise romanai būdavo iliustruoti.
    Įvyko pokytis, susijęs su vaizdiniu mąstymu. Ar tai atsitiko tada, kai (spalvoti) televizoriai atsirado kiekvienuose namuose ir maždaug tuo pačiu metu prasidėjo kompiuterių era? Kada žmonės nuvargo nuo vaizdų ir atsisakė iliustruoto romano? Iliustracijos lieka kai kuriuose moksliniuose leidiniuose (tegul tai ir diagramos) ar knygose vaikams. U. Eco knygos „formatas“ – tylus iššūkis mūsų laikui, priminimas, kad vaizdas ir literatūra jau išsiskyrė? O gal atradimas?

    Žmones galima skirstyti į tuos, kurie mėgsta U. Eco, ir į tuos, kurie jo nemėgsta. Aš, prisipažinsiu, iš mėgstančiųjų grupės. Bet prieš skaitydamas knygą visai neprašęs išgirdau kelių „nemėgėjų“ atsiliepimus. Jie kalbėjo, kad U. Eco „susidirbo“, kad knyga banali, neįdomi, o iliustracijos apskritai netinka ir blaško. Nustebęs pamačiau, kad romanas išties keistas: tai, kad rašytojas pasirinks psichoanalitinį narstymą, amerikoniško stiliaus herojaus amnezijos siužetą, pokalbius su psichoterapeutu telefonu, keliones vaikystės takeliais, kankinamus mėginimus atsiminti, kas tu toks – itin netikėta; tai šiandien jau įprasto standartinio amerikoniško trilerio scenarijus. Ko gero, taip ir yra. Pridėkime ir meilę pagal archetipinį moters provaizdį, atrastą konkrečioje moteryje – dar vieną nebeoriginalų modelį, ir Užburto kalno, kuriame herojus ieško savasties, vaizdinį, ir stereotipinę „kelionę atminties labirintais“. Galėsime nutarti – banaloka, U. Eco tekstas nepakyla iki jo ankstesnių romanų lygio, nepasiekia to lygio visiškai atvirai.

    Tačiau neatrodo, kad rašytojas dėl to pernelyg kamuotųsi. Yra vietų, kur jis tikrai sublizga senuoju erudito ir marginalijų detektyvo atspalviu: jo knygos herojus bukinistas dėsto elzevyrų ir inkunabulų istorijas, papildydamas jas senųjų, dar Gutenbergą menančių knygų išvaizda ir kvapais. Kartais atrodo, kad rašytojas įsivažiuos ir pasakos apie bukinistus, kurs nuostabias istorijas, kurios šimtmečiais lydi kiekvieną lemtingą knygą. Bet vos užlipęs ant šio „vieškelio“, U. Eco grįžta atgal. Sakytume, į šunkelius. Nes šįsyk jo objektas ir tikrasis siužeto pagrindas yra komiksai, ypač ankstyvieji ketvirtojo penktojo dešimtmečių komiksai, dar – filmai, plakatai, etiketės, pirmosios reklamos. Bet daugiausia komiksai.

    Romano pavadinimas, žadantis slėpinius ir gelmes, yra autentiškas. Tai komikso pavadinimas. Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna – gana lėkštas komiksas. Galbūt tai raktas į U. Eco knygą. Jis pasuka į dar vieną, rodos, marginaliją, į banalybės erdvę, ir mėgina trivialumą paversti metodiniu romano darymo principu. Būtent darymo, nes šita knyga yra „padaryta“ po ilgų studijų. Knaisiojantis ne vien bibliotekose, bet ir palėpėse ar sendaikčių kolekcininkų rinkiniuose. Juk pirmieji komiksai, pirmieji filmai, pirmieji radijo ir 78 apsukų plokštelių šlageriai yra klasika. Mes įpratę, kad jei jau romanas iliustruotas, iliustracijos eina įkandin siužeto, žaisdamos „laisva tema“ ar vaizduodamos herojus įtemptoje ar lemiamoje fabulos vietoje. O iliustracija gali būti nuklydusi nuo vaizduojamosios vietos per keliasdešimt puslapių. U. Eco naudoja kitą būdą – gal klasikinį, enciklopedinį. Tekste minimas artefaktas čia pat ir pateikiamas. Ar komunistų proklamacija, ar feldmaršalo Keselringo baudžiamasis įsakymas, ar plokštelės viršelis, ar jaunųjų fašistų plakatas, ar komiksas...

    Ne iliustracijos čia išdėstytos „pagal knygą“, o pati knyga parašyta „pagal iliustracijas“. Iliustracija čia visada dvilypė: ji ir atsispindi tekste, ir jį lemia. Toks suktas ėjimas, kurį reikia pajusti, kad patirtum, jog ši U. Eco knyga nėra nesėkmė. Jis norėjo parašyti iliustruotą romaną ir padarė jį iš nelabai tolimos praeities gabalėlių, tos vaizdinės citatos atgaivina herojaus atmintį, atkurdamos skaitytojui-spoksotojui prieškario, karo metų ir pokario Italijos dvasią... Beje, daug kas primena Lietuvą iki 1944-ųjų: autoritarinis režimas, amerikoniškos „filmos“, „Telefunkeno“ radijo aparatai, kaštuojantys beprotiškus pinigus, kuriuos gali įsigyti vienas ar du žmonės kaime, trijų ar keturių spalvų partizanai Antrajame pasauliniame kare, savi prieš savus... Tik pokaris Italijoje pasuka vilties kryptimi, o Lietuvoje tai – skausmo ir absurdo kryptis. Bet stilius, mados, reklamos iki penktojo dešimtmečio nesiskiria.

    Knyga savaip supažindina su Europos mentalitetu, radijo ir kino, komiksų ir mažų šmaikščių damų skrybėlaičių epocha, kai išsilavinusių žmonių kalba (ar kalba, kuria italas galėjo susišnekėti su amerikiečių kareiviu) buvo prancūzų kalba... Daug mažų jaukių smulkmenėlių iš tos Europos, dar nepartrenktos informacinių technologijų ir nepersisotinusios vaizdais. Knyga skirta pajusti epochos dvasią, ir ji veikia kaip ir buvo sumanyta. Nepaisant banalaus siužeto, kuris čia galbūt specialiai kartoja holivudinius psichoanalitinius stereotipus – jie juk visi kilę iš komiksų ir gal patys (ne „gal“, o „privalomai“) taps klasikine marginalija, kaip ir psichoanalitiniai romanai apie herojaus kapstymąsi savyje. Beje, ir Carlas Gustavas Jungas komiksuose įžiūrėjo ištisą archetipų griūtį. Kone tapačią alcheminei simbolikai. Kodėl gi ne.

    Džambatistas Bodonis, dažniausiai vadinamas ir besivadinąs Jambu, rausiasi po atmintį, savo bei senelių daiktus, kai ką atrasdamas, kai ką suprasdamas, tik dažniausiai negalėdamas suvokti, ar tai, ką jis atsiminė, yra jo atmintis, ar tai, kas žinoma visiems. Tam nustatyti reikia papildomos informacijos, kuri, beje, irgi yra kitų informacija, ir nedažnai gali padėti. Atgauta kolektyvinė atmintis dar nereiškia, kad grįžo savastis – šioji neapčiuopiama.

    O tam, kad atsimintų save, herojus, iš Užburto kalno lobių aptikęs didžiausią iš galimų ir ūmai praregėjęs, vėl per komikso vaizdus, išdidintus ir pavirtusius didingu rūko kliedesiu (kuriame vis dėlto tiršta ne vien „kūtvėlų“ spalvingomis figūromis juodame fone, bet ir magiškų moterų bei vyrų, žaidžiančių savo paslaptingus žaidimus), iš komos nulekia į komą. Per komiksą. Tai netoli. Ir krenta tamsa.

    Nieko keisto. Tą ir patiria Jambas, tarp komos ir komos. Komiksui pasibaigus, nebelieka nieko. Arba – pabaiga.

    Bet lieka komiksas.

Gintaras Beresnevičius
2006-06-12
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Inga Tuliševskaitė
Puslapių: 479
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą