Paskutinis kiemsargis

Nedidelis, nors ir „tirštas“ įvykių romanas labai primena filmą „Didysis Lebowskis“ ir tą V. Nabokovo „Lolitos“ dalį, kur sardoniškai rodomi holivudinių filmų kūrimo principai, jų populiariausi siužetai ir veikėjai. Minėtų kūrinių ištraukas „pagardinus“ skoningu provincialumu, naivumu ir subtilios vaizduotės vaisiais ir būtų „Paskutinis kiemsargis“. Tik nepatarčiau perskaityti vienu prisėdimu – galva apsvaigs, nes tuomet tekstas veikia panašiai kaip labai koncentruotas rūgštus gėrimas. Čia knibždėte knibžda makabriškiausių personažų, o siužeto linija vinguriuoja tarp jų laisvai ir nerūpestingai, tarsi takeliukas per tankų mišką. Pasakojimas pradedamas labai tradiciškai, bet dėl vieno vienintelio žmogaus, prisėdusio papasakoti savo istoriją, viskas baigiasi didžiule, visa aplinkui nežinia kur nunešančia audra. „Istorijos istorijoje“, kuri savo ruožtu yra dar viena „istorija istorijoje“, priemonėmis įvairaus plauko nelaimėliai (daugiausia ne anglų kilmės amerikiečiai) pasakoja savo gyvenimus, tvarkingai pradėdami nuo pat gimimo. Pavadinime minimas kiemsargis – tik vienas iš tų keistuolių, kuriuos likimas suvedė, kad tarnautų dizainerio milijonieriaus pilyje – didžiulėje izoliuotoje teritorijoje.

Tai fantastiškas pasityčiojimas iš garsiosios Amerikietiškos svajonės, tačiau ne toks rimtas, kaip galima būtų tikėtis: iš visko matyti, kad, anot autoriaus, į tokį beviltišką farsą, kuriame kasdien priversti dalyvauti Amerikos didmiesčių gyventojai, neverta žvelgti rimtai, nes galima labai greitai išprotėti. Pasakotojas nuolat pabrėžia savo padorumą, kuklumą, pamaldumą, bet niekada nepamiršta laiku užsiminti apie pinigus ir naudą, kurią galima išpešti iš kiekvieno žmogaus ar įvykio, ir dėl to nuolat „įklimpsta“.

Vertimas kartais atrodo keistas dėl senovinių ar nevartotinų žodžių (pvz., „okeanas“, „spektakularus“ ir kt.). O sintaksė apskritai neįprasta – dažniausiai žodžių junginiai sakinyje driekiasi atskirti tik kablelių, nes pasakojimo ritmas pašėlęs, viskas aplinkui lekia, nežinia iš kur „išdygsta“ vis nauji personažai, laksto krauju apsitaškiusi kiaulė, patyręs grimuotojas bet ką gali užgrimuoti bet kuo. Toks yra didžiausias mažos knygutės pokštas – čia nesijuokiama, nejuokaujama, į viską žvelgiama kuo rimčiausiai, be sarkastiškų intonacijų ar šaltos ironijos. Smagiai ir subtiliai papasakota istorija, po kurios tiems, kas norėtų apsilankyti JAV, noras gali ir visai dingti.