Paskutinis kiemsargis

...vienas didžiausių J. J. C. laimėjimų,
atnešusių jam šlovę ir turtus, buvo viso pasaulio vyrams, nepaisant jų religinių, odos ir politinių įsitikinimų skirtumų,
sukurtos ir pasiūlytos aptempiančios karališkos medvilninės kelnaitės.

J. Głowacki

Paskutinis kiemsargis, paskutinis mohikanas, paskutinis statistas – žiūrėk iš kurio nori taško arba iš visų vienu metu. Januszo Głowackio sukurtame paveiksle lygiai taip pat visko tiršta kaip ir Boscho nutapytame.

Nors prasideda viskas gana dailiai ir net šiek tiek „lietuviškai“ ilgesingai. Jautrios sielos žmogelis sėdi kavinėje Brodvėjuje, maukia alkoholį ir svarsto, kaip pakeisti likimą. Prie jo prisėda tautietis lenkas vardu Kuba (biblinis Jokūbas) ir pradeda kloti savo istoriją. Ir ne tik savo.

J. Głowackis puikiai pažįsta tiek Amerikos, tiek Rytų Europos pasaulius, abiejuose yra gyvenęs. Knygoje jų detalės supinamos, ir tai sukelia absurdo pojūtį. Apysaka rašoma kaip „istorija istorijoje“, kurios pagrindinis motyvas – kultinio, dievinamo dizainerio Caine’o gyvenimas (ir mirtis). Tas Caine’as (Kaino palikuonis) iš tiesų kažkuo primena dievą. Savo kūrybinėmis galiomis jis realizavo amerikietiškąją svajonę – pastatė pilį, sukurptą iš įvairios architektūros statinių muliažų, su lubomis, ištapytomis žydrutėliu dangumi; čia pražilti dar net septyniasdešimties neturint yra nepadoru, o jaunystę ir grožį būtina išsaugoti, net jei reikės nuolat tąsytis spintą su dirbtiniais organais. Paskutinis Caine’o kūrinys – tobulos kelnaitės vyrams. Pasirodžius šiam šedevrui, genijus miršta. Tuomet ir atsiskleidžia tikroji jo kūrinijos vertė – pilis ima griūti. Atrodo, lyg vis kaitaliota forma neturėjo jokio turinio, kuris ją palaikytų. Caine’o kiemsargiui Kubai belieka stebėti šitą irimą, bandyti jame suktis siekiant virėjos palankumo. Ir klausytis tame chaose sutiktų žmonių „sėkmės istorijų“. Tik šįkart nenutylėtos prastesniosios jų dalies.

Knyga kiek primena George’o Orwello kūrinius, kuriuose, pasitelkiant alegoriją ir simbolius, taikliai analizuojama ir pašiepiama susiklosčiusi visuomeninė situacija. J. Głowackis tai daro meistriškai ir įvairiapusiškai, eidamas nuo politikos iki žmogaus sąmonės, jo kompleksų. Siekdamas absurdo spektaklio aukštumų. Požiūris į komerciškumą, pinigų ir šlovės godulio pavergtus žmones išdėstomas be verkšlenimų (o tai ne taip dažnai pasitaiko). Net be žodžio „vartotojas“. Užtat su kiaulę po griūvantį amerikietiškąjį rojų besivaikančiu Kuba.

Beje. Amerikietiškąją svajonę galų gale nuplauna tvanas. O Kuba, pasikinkęs virėją, smagiai sau aria vagą.