Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pasauliai

Pasauliai „Gali tik numanyti, kad sunku būti gyvuoju klasiku. Kaip reikia rašyti, kai jau visi žino, kad esi geras poetas? Toliau rašyti gerus eilėraščius? Kai esi „palaidotas / senstančiuose vadovėliuose“, mokykloje uoliai yra kalamos poetikos atpažinimo formulės kaip vinys į karstą. Lyg priešindamasis poetas bando pateikti pirštų atspaudus (jau antrame rinkinyje iš eilės), o šįkart atsiranda ir eilėraščių metrikai – komentarai, tarsi bandant kanonizuoti interpretacijas, tarsi sykiu jas ir ironizuoti. Komplimentai, skiriami tokiam poetui, dažnai būna nepatikimi, nes perdėm snobiški, kritika gali pasirodyti kaip kolegų kerštas už populiarumą, keisti savo kalbėjimą nebėra jėgų, o eilėraščiai vis atsiranda, atsiranda ir naujos knygos, nors jos jau skaitytos anksčiau“.

Aido Marčėno naujausia eilėraščių knyga „Pasauliai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) jau paskelbta geriausia, tad ką bepridursi, juolab beviltiškai vėluodamas, grąžindamas seną skolą „Nemunui“.

Gali tik numanyti, kad sunku būti gyvuoju klasiku. Kaip reikia rašyti, kai jau visi žino, kad esi geras poetas? Toliau rašyti gerus eilėraščius? Kai esi „palaidotas / senstančiuose vadovėliuose“, mokykloje uoliai yra kalamos poetikos atpažinimo formulės kaip vinys į karstą. Lyg priešindamasis poetas bando pateikti pirštų atspaudus (jau antrame rinkinyje iš eilės), o šįkart atsiranda ir eilėraščių metrikai – komentarai, tarsi bandant kanonizuoti interpretacijas, tarsi sykiu jas ir ironizuoti. Komplimentai, skiriami tokiam poetui, dažnai būna nepatikimi, nes perdėm snobiški, kritika gali pasirodyti kaip kolegų kerštas už populiarumą, keisti savo kalbėjimą nebėra jėgų, o eilėraščiai vis atsiranda, atsiranda ir naujos knygos, nors jos jau skaitytos anksčiau.

Ne ką lengviau būti ir tokio poeto skaitytoju, netgi kvailai sutikus parašyti apie savo skaitymo įspūdžius ir tą pažadą tempusį iki paskutinio vakaro. Kas atsitinka skaitytojui, kai jis jau tiesiog privalo pasakyti... ką pasakyti? Vieni laukia objektyvaus vertinimo, kiti – subjektyvios, bet sąžiningos nuomonės, treti patys nežino ko, o ketvirtiems da lampočki.

Skaitytojui būna nelengva, nes viską, ką jau pagalvoji, jau yra pagalvota ir pasakyta, ir ne vieną kartą: knyga galėtų būti plonesnė, stipriausi pasirodė sonetai, kuriama asmeniška mitologija, meistrystė užgožia eilėraščio gyvastį ir vietomis tampa inertiška... Tiesą sakant, ir šitai kalbėti jau tampa tam tikra inercija.

Ir nuoširdžiai pavydžiu tokiam skaitytojui, kaip knygos leidėjas Valentinas Sventickas, kuris gali parašyti: „Čia tas atvejis, kai skaitydamas vis pagalvoji – poetas parašė savo knygą“. Man skaitant retkarčiais apima siaubas – šitaip gerai, šitaip lengvai galima rašyti eiles, iš pažiūros, be jokio ten maudulio. Taip minkyti senutę lietuvių kalbą, kurią „prievartauja fuck‘as“, ir ta prievarta talentingai suvaldoma, kaip galima taip gerai rašyti ir tiek daug, kad tau jau per daug ir per mažai vienu metu. Kaip galima taip meistriškai rašyti ir rašyti tiek, kad, regis, rašantysis be jokio vargo galėtų parašyti tokių eilėraščių dar tomelį vieną kitą – ir jie būtų tokie patys geri arba labai geri. Bent jau pakankamai geri. O kadangi tai tarsi galėtų tęstis be galo, tai tampa beveik beprasmiška. Beveik, nes poezijai tas beprasmiškumas – tinkantis drabužėlis, nes ir A. J. Greimas, apibūdindamas T. Venclovos poeziją kaip beveik beprasmišką, ją gyrė.

Ir tada, kad ir kaip galvotum, geros, labai geros poezijos negali būti daug. Baisu ir įsivaizduoti – kokie penki tomai raštų, vienų poetinių raštų, vieno autoriaus, ir kiekvienas lapelis, kiekvienas eilėraštis, kiekvienas tekstas yra kuo geriausias. Kokia ten buvo Basho aritmetika? Kas sukūrė tris ar penkis gerus haiku – tikras poetas, o dešimt – didžiausias meistras. Greičiausiai ir skaitytojui nedaug teduota surasti gerų eilėraščių, gal tik keletą, na, gal šimtą. Kas ištvertų daugiau.

Čia pat galima ir pasidžiaugti japoniška Andriuškevičiaus maniera parašytu miniatiūrų ciklu „Alyviniai trieiliai iš plenero“ – tai vienas geresnių minimalizmo pavyzdžių, vos iš kelių žodžių sukurta keletas eilėraščių. Ne mažiau pasakantys negu kultūrinėmis ir literatūrinėmis aliuzijomis perkrauti tekstai. Tariamai užsidarydami į visišką tautologiją, savęs atspindėjimą, kažkaip sugeba švystelėti netikėtu rakursu ir iš jos išsivaduoti:

1. alyvos, pražydusios prie tvenkinėlio

alyvos kaip žydi?! – – –
– – – – – – – – – – – – – –
– – – !? žydi kaip alyvos

Tokio retai minimalistinio Aido atspindėjimo arba ataidėjimo principas man pasirodė čia kur kas gaivesnis negu kitų, svetimų tekstų ataidinėjimas. Nesusilaikysiu nepacitavęs dar vieno:

3. alyvos prie tvenkinėlio, vėjelis

alyvos? ~ ~ ~
~ ~ vos ~ ~ ~
~ ~ ~ vos

Arba antai eilėraštyje „Tėvo dvarelis“ panašus atspindėjimas („vėžinis / apvertimas duslioje mūšos / muzikoje iš anapus / į kalbą“): nuo tėvo dvarelio eilėraštis subręsta iki motyvuoto apvertimo – Dievo tvarelis. Užtenka netikėto dviejų raidžių sukeitimo, ir eilėraštis virsta dviejų pasaulių susiejimo galimybe, tikra, o ne žaisline „susisiekimo priemone“.

Po šios akmenėliais prispaustos ir tradiciškai apkūnios knygos viršeliu telpa daug, telpa ir lyrika, bet vietos yra ir pop poezijai – nesudėtinga, paremta vienu kitu daugiau ar mažiau netikėtu palyginimu, siejančiu kokią kasdienę situaciją ir kitus (kultūrinius, literatūrinius, anapusinius) pasaulius (tarkim, apie trilapį dobilėlį, kaip apie šventąją Trejybę). Tokie eilėraščiai sukuria knygos ritmą, leidžia šiek tiek lengviau atsipūsti.

Bene labiausiai skaitytoją knygoje vargina jos egocentriškumas arba narciziškumas, anksčiau gal dar atrodęs žaismingai (ir ne tik), o dabar jau gerokai pabodęs – „šitas / aidas, šitas marčėnas“. Kad ir tame eilėraštyje, kuris baigiasi: „buvau ir esu / turtingiausias žmogus Lietuvoj, / dvasiškai“. Žinoma, ironija, bet kai knygoje to „aš“ tiek daug, tai ir ta ironija nelabai benori tikėti, o juolab žavėtis. Aidas Marčėnas tampa labai jau literatūrišku personažu, įsirašančiu į virtinę kitų personažų, kurių gausą „Pasauliuose“ bent iš dalies tegu nusako paties autoriaus lūpos: „Strazdelis, van Gogas (labai vertinu jo laiškus broliui), Josifas Brodskis, šv. Pranciškus, šv. Augustinas, V. P. Bložė ir V. Šekspyras, T. Venclova ir Petrarka, Justinas Marcinkevičius ir Tautvyda Marcinkevičiūtė, Arsenijus Tarkovskis ir Gumiliovas, Vaidotas Daunys ir Arvydas Juozaitis, Kornelijus Platelis ir Donaldas Kajokas, Ovidijus ir Homeras, Alfonsas Andriuškevičius ir Gintaras Grajauskas, Knutas Skujeniekas ir Pėteras Bruveris, Rimantas Marčėnas ir Vytautas Didysis, Krišna ir Ardžūna, Gintaras Beresnevičius, Jūratė Baranova ir Epikūras, Sergejus Jeseninas ir Paulius Širvys, Jurgis Kunčinas ir Adomas Mickevičius, K. Donelaitis ir T. Manas, Deividas Buvis, Č. Milošas, Laozi, H. Hesė, Celanas, Rilkė, Paundas ir Eliotas, Hiolderlinas, Aleksys Churginas ir Edmondas Kelmickas, Dantė ir Baranauskas, Gogolis ir Achmatova, Alfonsas Bukontas, Chruščiovas ir Gorbačiovas, Brežnevas ir Kafka, Seneka ir Kamiu, Herkus Kunčius ir Herkus Mantas... ir taip toliau, ir panašiai“. Štai jau koks trečdalis mano teksto ir užpildyta, o skaitytojui be atpažinimo ir susiejimo džiaugsmo dar gali kilti ir nemažai baltų ir tuščių vietų šitų pavardžių vietoje, nes eilėraštis ne visada veikia, jei skaitytojas tų aliuzijų nesugriebia, o kai kada tos pavardės ir tėra eilėraščio ornamentas. Šiaip ar taip, „Pasauliai“ pilni, platūs, vietos užtenka visiems, nors ir rašoma gana keistoku būdu: „delete! delete? delete... ir pasirašo“.

Dar viena gera Aido Marčėno knyga.
Rimantas Kmita
2005-09-07
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 168
Kodas: ISBN 9986-39-368-X
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-28 21:05
paNeDeiKa
dar gerai būtų pripiešti ir knygos kainą. ..tada sau sugalvoji, kiek turi pinigų, nueini ir ją arba ją nusiperki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą