Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pasauliai

Pasauliai „Tu siūlai savo galvą? Kas per baisios mintys!“
(Pjeras Kornelis, „Sidas“;
Aleksio Churgino vertimas)

Apsimeskime kvailiukais, nei kada girdėjusiais Aido Marčėno vardo ir pavardės, nei jį patį mačiusiais, o dar geriau – nei kada nors skaičiusiais šio moderniosios lietuvių poezijos grando, pripažinčiausio iš pripažinčiausiųjų kūrybos. Tiesiog atsidurkime pirmąsyk akis į akį su (jau aštuntąja) jo lyrikos knyga ,,Pasauliai“, šiemet išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Suskaičiavę penkis akmenukus knygos viršelyje ir įsidėmėję vieną kaštoną, panašų į neatmenamų laikų senumo kuoką, prismaigstytą aštrių dyglių (visai tikėtina, jog kuoka skirta pirmajam, kas atvertė šią knygą), pasiduokime dailininko Romo Oranto fantazijai ir, niekada negirdėję poeto vardo, perskaitykime ranka išraitytą Marčėno vardą: Sidas. Minimalistinis, bet minties gilumą liuobiantis dailininko užmanymas atitinka Sido užmojį išsvaidyti tuos penkis akmenėlius į balą, kad jie šokčiotų vandens paviršiumi lyg kokie prieštvaniniai laumžirgiai, sulaužydami ajerus į penkis Sido knygos skyrius.

Kaip ir dera poeto bei dailininko sumanymui, Sido knygą „Pasauliai“ atveria „Laumžirgis“ – vabzdys, dar visai neseniai demaskuotas kartu su Rusijos spec. tarnybomis ir Prezidentu Rolandu Paksu („temos / kas sekundę kinta / stabiliai“). Čiūžt-pačiūžt, čiūžt-pačiūžt. Čiuožykla: „kur turėtum būti – / trėkšta ir nutrinta“. Su tuo, žinoma, niekaip negalima susitaikyti, ir Sidui reikia žūtbūt griebtis kuokos, norint gerai ištvatinti šonus buvusiems, nebūsimiems ir esamiems pasauliams:

buvau, nebūsiu ir esu –
ir užribis, įveikęs ribą,
suformuluoja, ką jaučiu –
grybiena man svarbiau už grybą
su mano galva ant pečių


Tada skaitytojui esmingai parūpsta, kaip atrodo toji „galva ant pečių“ (,,Kodėl ne po pažastimi?“ – galėtų paklausti modernusis Stasys Eidrigevičius), nors kai kurių duomenų, netgi ir ne itin malonių, pateikta jau antrajame knygos eilėraštyje „Kartais abejoju autoryste“. Kaip dailininkai randa vietos savo inicialams kūrinyje, taip opusą pasirašo ir Sidas, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės autoryste: aidas marčėnas. Šitas[i]

Todėl darsyk apsimetę kvailiukais atverskime knygos „Pasauliai“ nugarėlę su Alio Balbieriaus asmens teisių žymekliu įteisintoje nuotraukoje virš Valentino Sventicko pagiriamojo žodžio „Čia tas atvejis...“ ([i]zdies tot samyj slučaj
). Žinoma, tai ne garbiojo V. Sventicko, o Sido atvaizdas. A. Balbierius Sidą įamžino (gal) Vilniaus senamiesčio Pilies ar kokiame kitame skersgatvyje. Sienos atbraila ar atplaiša, rodos, dygsta iš Sido beretės, Sidas žvelgia prakilniai, dorai ir atvirai, todėl galėtų priminti arba Jogailaičių dinastijos palikuonį, arba Žerarą Filipą Sido vaidmenyje. Tačiau Žeraro Filipo, palaidoto su sceniniu Sido kostiumu, mūsiškis Sidas neprimena. Tai ne Kornelio sukurtas Sidas, nes dedasi panašus į tipą, bandantį imituoti Monmartro bohemos vyruką. Tačiau tai jam visiškai nesiseka, nes iškart pajunti falšą. Chrestomatinį (kriest i avtomat, o tiksliau – kriest i mat v tomate). Priežastis paprasta: turbūt tik Šarliui Aznavūrui pavyko viena daina perspjauti visą Džiakomo Pučinio „Bohemą“.

Sidas skaitytojui atveria penkis pasaulius. Kaip ir Sutvėrėjas, kiekvienam pasauliui jis parenka tinkamą „rišamąją medžiagą“, t. y. eilėraščius, kurie išimti ar išbraukti iš knygos egzistuotų tarsi kokie luošiai, tačiau be kurių Sido pasauliai imtų trūnyti, ardytis ar irti. Skyrių „Sunkėjantys dūmai“ „riša“ eilėraštis „Iš balos“ su pienėmis, kurios kalasi „į šiukšlyną“, o ne atvirkščiai, eilėraščiai su Dievu ir Jo ausim (viena), su angelais, paauglystės spuogais ir senatvės pigmentais:

iš paauglystės kuri mėtos
pirmojoje knygoje, apgaus
dėvėtas veidas, suraukšlėtas
pigaus gyvenimo, brangaus
nenoro sužinot, kaip imas
per įkvėpimą pavogtos
gyvybės ritmais sutvėrimas
su Kaino ženklu ant kaktos


Pirmojo pasaulio lyrinis Sido herojus dukslus ir netgi gerokai praskydęs (eilėraštyje „Rasos“ jis nori „ištrinti seną save, taip – save / nuo savęs nusiplaut“, nusivalyt lyg aktorius po spektaklio grimą, bet rauna už krūmelio ir ten brazginasi dar ir kitame eilėraštyje „Tiltelis“). „Dieve – čia aš, nebūdingas gyvajai gamtai“, – reziumuoja Sidas. Anot V. Sventicko, „galima ir pasiginčyti su savimi“, nors Sidui į ginčus tveriant pirmąjį pasaulį jau nusišvilpt. Jis klūpėdamas vakarinėje maldoje bando subalansuoti skaidulomis savo paties tvėrimo maniera į nebesuvaldomus jutulius išbalansuotą lyrinį herojų:

koks dar norėčiau pabūti? orus, prakilnus, ir mielas
žmonai, pakęsti vaikus ir šunį, nusenusią mamą
karšinti, rūpintis laikinu kūnu, amžiną sielą
kreipt nuskaidrėjimo link ir, prieš grožį praradus amą,
rimti taurei artėjant, ir šitaip kas metai po rievę
užsiaugint prasmės suvokimą, šviesyn – kol neliktų
šito buko manęs, kuris vapa – išgraužk, mano Dieve,
suformuok mano įvaizdį taip, kad iš ryto pasnigtų


Antrajam pasauliui sutverti dailininkas Romas Orantas perskelia kaštoną, į kurio kevalą Sidas susūdo voveruškom atsiduodantį „Vakarą su kurmiarausiu“. Šiame sūdyme yra visko iki soties. Jį patartina ragauti klausantis to paties Šarlio Aznavūro „Je bois“ („Geriu“). Geras sūdymas tinka ir „Pagirių misterijai“, ir „Alyviniams trieiliams iš plenero“, primenantiems į senų seniausiai „išeksploatuotus“ eksperimentus pasinešusį senstantį Andrejų Voznesenskį (geriau jau šias „novacijas“ Sidas paliktų kad ir Dariui Pocevičiui), ir Gintarui Grajauskui dedikuotoms eilėms „Saugau akis“, ir pokvailei „Medžiuškių pastoralei“, ir egocentriškam „Na ir ką,“ (taip, su kableliu). Tai nedarnos pasaulis, tikras kurmiarausynas. Skaitytojas, strykčiodamas nuo vienos poetiniu virpuliu paėjusios eilutės ant kitos, gali džiaugtis sveikas išnešęs kailį. Sido prakilnumu „Vakare su kurmiarausiu“ nė nedvelkia:

vargšas Jorikas,
pasilikdamas kaukolę, man atiduoda
sunešiot savo kaulus juokingus,
subarškint
istorijos smegenų vingiais,
vardan šventos tautos tautologijos
dėvėti odinę juokdario odą


Pasaulyje „Vakaras su kurmiarausiu“ Sidas ne tik barškina kaulais. Jis ironizuoja, pagiringai tyčiojasi, tėkšteli „Tikrą eilėraštį“ (bene tikriausią šio pasaulio potyrį), kai ką perpasakoja „iš nežinomo sugėrovo“, „iš durnyno“, iš A. Šlepiko („Sakmė apie žūtį šamukų“), „Iš dugno“. „Vakaras su kurmiarausiu“ – stipriausia visos knygos „rišamoji medžiaga“; žinoma, anot Sido, „Kokioje šviesoje pažiūrėsi“ (v kakom sviete predstaviš). Tačiau ką ten žiūrėsi į baltosios karštligės angelus, apžlibt gali:

– – – – – nėra angelų; ir yra –
šitaip yra, kad nudvėsi


Angelų, šventosios dvasios (net daugiskaitoje), Dievo Sido pasauliuose knibždėte knibžda. Tai ne ,,rišamoji medžiaga“, o pavadėlis pačiam Sidui, neleidžiančiam pernelyg laigyti dausose nutolus nuo lietuvių poezijos konteksto. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Sidas atsidėjęs skaptuoja žodį, kaip Šepka skaptavo medį. Vienas ir kitas – tą patį autoportretinį angelą su išverstomis iš nuostabos akimis. Taip Sido žodis ,,Vakare su kurmiarausiu“ nusigrumdo iki pat Strazdelio gelmių. Kartais strimgalviais, kartais – su šypsenėle.

Kad skaitytojas pernelyg nenusigaluotų trečiajame ir likusiuose dviejuose tveriamuose pasauliuose, Sidas aprūpina jį „paaiškinamąja medžiaga“, kuri kartu su „rišamąja medžiaga“ sulipdo pasaulius iki akmens kietumo. Pasaulyje „Nubudęs kėkštas“ ant akmenų tykšta sonetų fontanai. Bet taip pasakęs atsidurtum po sentimentalumo padu („saldu, išauginus sonetą kaip korį“), nors Sidas tikina, jog „sonetą baigus – pykina“. Ir kaip nepykins avint „sonetų lakierkas“:

o dažniausiai rašau kaip nenoriu;
nekaltai pasileidus, keista
jėga tempias prie savo altorių –
intelekto jėga suknista?


Pasaulyje „Nubudęs kėkštas“ Sido lyrinis herojus dažniausiai bando apsimesti atsainiai švilpaujančiu praeiviu. Nors:

o kartais mus kažkas atsirakina
ir vertina, nelyg Felinio kiną:
– senukų suvaikėjimas gan mielas


Pasaulį „Pakankamai blogas poetas“ Sidas pradeda tverti pakankamai prastu eilėraščiu „Ketinimai“. Kaip ir kitais, kurių aidas seniai išdulkėjęs iš daugybės poetų knygų, bet užtat Sidui tinkančiais „rišamajai medžiagai“. „Matrica“, „Vieniša tryliktoji eilutė“, „Tarptautinis forumas“, „Gardelis“... „Apie lyrinį h“ – irgi ne kokie miražai, ne kokie vaizdiniai. Tai greičiau probėgšmomis sukurtas pasaulis, pakankamai atsainiai, nors ir pakankamai talentingai. Tai greičiau kopėčios (vėlgi dailininko Romo Oranto įnašas) į penktąjį Sido pasaulį „Metrikai“.

„Metrikų“ pasaulis grumdomas su tokiu įkarščiu ir azartu, su tokiu pasimėgavimu ir pasitenkinimu, jog Sidui nelieka nieko kito, kaip „Metrikams“ parašyti autokomentarus. Juos skaityti tikrai įdomu, nors kartais apima apmaudas, kaip galima cituojant Anos Achmatovos klasikinį eilėraštį „Kogda b vy znali...“ nukąsti jo esmę „nie viedaja styda“ („Jeigu žinotumėte jūs iš kokio šlamšto / Begėdiškiausios kalas eilės“). Kartais netgi kyla mintis, kad autokomentarų srityje dabar Sidas turėtų turėti visą tuntą pasekėjų. Kita vertus, gal kartais užtektų vien komentarų. Kam dar tie eilėraščiai? Kam tas vargas juos rašant, kam ta galvos sopė juos skaitant?
Kazys Požėra
2005-09-02
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 168
Kodas: ISBN 9986-39-368-X
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą