Paruzija

Paimi į rankas knygą.
Kas ta paruzija?..
Kodėl paruzija?..

Pateikiama informacija - „Paruzija“ – senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje – pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas.

Šios knygos nuotaika remiasi eilinio išgėrusio lietuvio mąstymu. Kodėl? Versdamas puslapį po puslapio stebi alkoholizmo liūną, pilną aukštų sentencijų, gilių mitologijos, religijos, istorijos vingių. „Degtinė gynė nuo sielos, nuo aplinkos šalčio, nuo sielos įkalinimo tikrovės, nuo visos prievartos – sovietinės, kapitalistinės, nuo netikro gyvenimo, nuo kasdien išduodamo mirusių ...“. Pagoniška mistika – vilkolakiai, ašpikai, angelologai, laumės, raganos, šarlatanai ir kita. Įsakmiai nuskamba žodžiai apie tautą. „Tauta vampyras, tauta zombis, tauta vilkolakis, prikalta šermukšnio kuolu širdimi prisikelianti iš kapo.“ Romanas intriguoja spalvingu magijos ir fantazijos pasauliu. Nepamirštami istoriniai faktai apie lietuvius, žydus, lenkus ir kitų tautų atstovus.

Pagrindinis herojus – Azas. Pradžioje jis dirba istorijos muziejaus egiptologijos skyriuje. Vaizduojamas finansinių sunkumų smaugiamas kasdieniškai pilkas muziejaus gyvenimas. Azo asmenybė rutuliojasi. Sužinom, kad jis vilkolakis. Ši žinia pakeičia siužetą – vis giliau pasineriama į fantaziją. Susitinkame su trimis angelologais. „Jiems trims išeidavo visiškai atvirkščiai, graužiami sąžinės, jei mėgindavo ką nors keisti pasaulyje iš pačių pagrindų. Tai alkoholikams būdinga.“

Išskirčiau tai, kad šioje knygoje pavaizduojama Lietuvos šiandienos valdžios parodija. Išsamiai aprašomos raganų, šarlatanų ir kitų religinių grupuočių ideologijos ir kampanijos. Burtininkų klubo veikla, kuri „traukė kvailius, kurie kaip šiai genčiai būdinga, troško būti ypatingi, įžymūs, nepakartojami“, „dažniausiai jie suvokė, kad jais žaidžiama, ar kad jais dar tik bus žaidžiama“. Pateikiama zuikių teisių gynimo parodija.

Paruziją supratau kaip genetiškai nulemtą savęs susisprogdinimo užtaisą. Azas kalbėdamas apie savo prigimtį nurodo: „Ir mano potraukiai dievop yra paveldėti, ir savižudybės noras, ir neapykanta aplinkai, kurią, tavęs nekenčiančią, reikia sužavėti, ir pribaigti, dviems šūviais į save“. Pabaigoje įsitvirtina Medūzos era, prisikelia mirusieji. Medūza realizuoja teisingumą, lygybę, tačiau jos teigimu „išsipildo svajonė, visada jautiesi lyg šlapiu maišu trenktas, tada reikia galvoti naują, o tai reiškia nervų tampymą ir energijos švaistymą. O Paruzijos ilgėtasi, kad viskas pasibaigtų ir visi galėtų nebevaikščioti į kontoras ar į lažą. Formaliai viskas sutvarkyta.“. Pabaigoje nuskamba išvada, kad „geriausia žmogaus būklė yra nebūti“. Medūza plačiai atmerkia akis ir sudegina prisikėlusį pasaulį...

Pabaiga sutampa su įvardinta valstiečio psichologija, t.y. „laimėjęs jis ne visada žinodavo, ką su savimi daryti“.
Reziumuojant, gal ir Lietuva atgavusi laisvę nežino, kaip su ja elgtis, ir patiki Tauta valdžią „mesijams“... Gal tai genai, kurių negalima iš operuoti? Bet mes ir esame genai...