Pagaliau per keturiasdešimt

[...] „Mes gyvename labai reikliu metu. Trokštame turinio, ne formos. Norime, kad viskas būtų logiškai paaiškinta, ir niekuo aklai nebetikime. Šiame pasaulyje nebeliko vietos prietarams. Juo labiau nereikalingam kuklumui. Šiandien niekas lengvai nebeatiduos pusės savo gyvenimo. Senatvės baimė yra juokinga. Ir paauglės nebemadingos. Paklausios yra moterys, kurioms daugiau nei keturiasdešimt metų, ir nieko čia nebepakeisi.

Prasidėjo nauja epocha. Geresnė, laisvesnė, pakantesnė. Ir ji priklauso brandaus amžiaus moteriai”.

Skaitau daug ir labai įvairių knygų, mažai kas užsilieka atminty. Anksčiau parašytas S. Kubelkos knygas taip pat esu skaičiusi. Ir “Ofelija mokosi plaukti”, ir “Šiandien madam pareis vėliau”, ir “Persprogęs korsetas”. Nesu jos kūrinių fanė, tačiau iki šiol ir nepeikiau - atsipalaidavimui paskaitinėju. Visai nieko.

Skaitydama “Pagaliau per keturiasdešimt”, pirmiausia pasigedau turinio – nežinau, kokiam žanrui reiktų šią knygą priskirti. Tai kažkokie nerealūs pastebėjimai, manyčiau iš gryniausios fantazijos. (Tokio žanro kažkodėl nemėgstu). Nesakysiu, jog man neimponavo jos panegirika keturiasdešimtmetei, nes pati esu tokia, tačiau manęs ji tikrai neįtikino, jog dvidešimtmetis jaunuolis yra laimingas šalia 76 metų senutės-meilužės (negali būti vienpusės laimės dviese). “Kas tai, nekrofilija?” - nuskambėjo komentaras vieno mano seno pažįstamo. (Manau, jis ir turėjo minty lavonus, o ne vaikų tvirkinimą). Kažkodėl autorei neįtiko santuoka ar šiaip kokie nors ryšiai tarp vyresnio vyro ir jaunesnės moters, tuo tarpu šlovinamas atvirkštinis procesas ir tiek ten nerealių pavyzdžių! Ir man patinka žymiai jaunesnis vyrukas, tačiau niekaip neįsivaizduoju, jog nepaliktų jis manęs pirmai progai pasitaikius - kam jam mamos, jei yra tiek jaunų dukrų. Tuo labiau, kad jaunam dar ir vaikų reiktų susilaukti… Nebent galėčiau jį nusipirkti, tačiau norėčiau pirkti ir jausmus. Deja, jie neparsiduoda… Jauniklis šalia vyresnės moters paprasčiausiai jausis nevykėliu… O kur jus matėt vyrą, galintį tai pakęsti?

Kitas teiginys, kad reikia laiku pasitraukti iš “įkyrėjusių nepilnaverčių santykių”. Iš tiesų, to nepaneigsi, bet laimės kažkodėl neatsirado daugiau, keičiant juos gana dažnai. Susidaro įspūdis, jog autorė, susitapatinusi su lyrine heroje, taip ir neatrado  laimės. Vis nelaiminga ir nelaiminga. Atsiradusi didžiulė meilė baigiasi, taip ir neperaugus į jokius normalius santykius.

Ir dar vienas teiginys, “pripjovęs” mane, tai tos vargšės meilužės šalia turtingų vyrų - jos būtinai turi palaikyti savo ponams kompaniją naktiniuose baruose (o jie išvis jas vedasi “į viešumą”, kai dar yra ir žmonos?). Vien “verkšlenimas”, kad meilužės gauna mažiau pinigų, o dar ir “kaulyti” turi, ko vertas? Na, ir vėl remiuosi į save - kodėl reiktų normaliai moteriai šitaip save nužeminti? Ar nėra protingų, išsilavinusių, save išlaikančių moterų, kurios turi meilužius? (ir vyresnius). Ką padarysi, jei kartais tenka “dalintis” vienu vyru…

Knygos mintį aš supratau taip: ir 76 metų moteris gali būti graži ir geidžiama bei susirasti jauną meilužį (kas šlovinama), ryšiai su vyresniu vyriškiu nepageidautini - tave nuvertina, tik ji (senutė) nuostabi motina (tuo tarpu tikrovėje vaikai gėdijasi senų mamų) ir t.t. Vien abejotini teiginiai ir pavyzdžiai. Pripažįstu visokius santykius, bet neteigiu jų kategoriškai. Kiek žmonių, tiek likimų ir nuomonių. Visgi norėjosi “paguodos” iš to kūrinio, tačiau jis savęs nepateisino, tik apvylė “sutirštintom spalvom”.