Pagaliau per keturiasdešimt

Perskaičiusi visus austrų rašytojos S. Kubelkos išleistus romanus lietuvių kalba, labai nudžiugau aptikusi naująjį jos romaną „Pagaliau per keturiasdešimt. Pasaulis priklauso savim pasitikinčiai moteriai”. Buvau visiškai tikra, kad šis rašytojos kūrinys padovanos dar vieną šiltą, jaukų ir žaismingą vakarą vargingai apšildomo medinio namuko terasoje. Bet…

Brandaus amžiaus motina – geresnė mama nei visos kitos. Brandaus amžiaus moteris – pilnavertė meilužė. Brandaus amžiaus moters kūnas – žavus. Vieniša senatvė priklauso toms, kurios to nori.

Knygą būtų galima priskirti lengviems laisvalaikio skaitiniams, bet tikrai ne tokiems, kuriuos „suryji” per vieną vakarą. Jei neturite ką veikti arba nerandate įdomesnių knygų, šis romanas – kaip tik jums. Laimei, tokių skaitytojų mažuma, nes kitaip būtų galima suabejoti mūsų tautos mentaliteto išsivystymo lygiu.

Knyga puikiausiai tiks moterims, kurioms dar viena atsiradusi raukšlė – pasaulinė katastrofa. Bet kažin, ar ir tokias skaitytojas knyga nuramins ar paguos. Pateikti faktai apie brandaus amžiaus moterų pasiekimus labai toli nuo realybės. Tos moterys šiandien būtų priskirtos „sėkmingųjų klubui”, kurioms visad šypsosi laimė ir toms, apie kurias rašo žurnalai ir laikraščiai.

Knyga gali sudominti nebent pradedančiuosius psichologus, kurie dar neįgavę pakankamai medicininių žinių ir pasitelkdami paprastus patarimus galėtų guosti senyvo amžiaus ponias. Guosti, bet ne patarti, kaip išspręsti problemą. Daug įtikinamų argumentų nerasite.

Apsiribojama labai paprastais ir gyvenimiškais pavyzdžiais (nors kartais jais tikrai sunku patikėti), kurie turėtų suartinti rašytoją su paprastu skaitytoju, bet visa tai skamba tarsi taip, lyg būtų pasakojama apie brandaus amžiaus damą, patyrusią laimę ir beprotišką pasisekimą iš daugelio kitų moterų. Įprastos ir kiek banalokos tiesios apie moteris, kurių nežino gal tik nemoteriškos moterys arba visai moterų psichologijos neišmanantys vyrai.

Jeigu rašytojos tikslas buvo parodyti, kaip brandaus amžiaus moteris gali pasiekti pasitenkinimą darbe ir meilėje, puiku. Tada knyga išties puiki. Tik su jau pradedančiais nusibosti ironiškais juokeliais ir šmaikštavimu, besikartojančiu 3 ankstesnėse skaitytose knygose („Šiandien madam pareis vėliau”, „Persprogęs korsetas”, „Ofelija mokosi plaukti”). O jei kas ir neskaitė ankstesnių jos romanų,  būtent šio romano kalbinė raiška nėra tokia žavi, lengva ir ironiška kaip buvusiųjų.

Knygą galite skaityti atsivertę bet kurį jos skyrių, skaitymas nereikalauja prisiminti, kas buvo anksčiau. Senatvės kultas – nepelnytai „šmeižiamas” šiuolaikinėje visuomenėje, nes to, kas vadinama „young fifty”, neišvengsime nė viena. Nors jei tai „young fifty”, derėtų sakyti, kad tuo reikėtų tik džiaugtis. Bet tai nėra taip lengva, kaip atrodo, perskaičius romaną.