Ožiaragio atogrąža

„Aš nerašau romanų, aš rašau apie save“, - teigė Henry Milleris – vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, įtvirtinęs „naujojo romano“ – kaip tradicinio romano, autobiografijos, socialinės kritikos, filosofinės refleksijos bei siurrealistinių asociacijų sintezės – sampratą.

„Ožiaragio atogrąža“ – tingaus fauno ir gyvenimo garbintojo brandos ritualas, iniciacija, kurią turi patirti kiekvienas norintis save kūrybiškai realizuoti. Tai pranašiška knyga, įspėjanti apie vitališkam gyvenimui grasinančią sterilizuotą ir brutalią civilizaciją. Knygos herojus – jaunas ir nepripažintas rašytojas iš Bruklino dirba Niujorko „Kosmodemoniškoje telegrafo kompanijoje“ – samdo ir atleidžia už grašius sutinkančius dirbti telegrafo pasiuntinukus – abiejų lyčių nevykėlius, ekscentrikus ir nimfomanes.

Naujajame knygos leidime stengtasi kiek įmanoma priartinti tekstą prie originalo, ypač tose vietose, kur autorius vartojo obscenišką leksiką, papiktinusią to meto cenzūrą.

Pirmoji ir garsiausia H. Millerio knyga – „Vėžio atogrąža” (liet.: kitos knygos, 2007), kurią 1934 m. išdrįso išleisti Paryžiaus leidykla Obelisk Press. Po penkerių metų pasirodė jos dvynė „Ožiaragio atogrąža”. Šios atviros knygos sukrėtė Europos literatūrinį avangardą ir sulaukė Elioto, Poundo, Becketto ir Durrello įvertinimo, tačiau už Prancūzijos ribų buvo beveik visuotinai uždraustos. 1961 m., po istorinio mūšio teisme, „Vėžio atogrąža” pagaliau buvo išleista Jungtinėse Valstijose (Anglijoje – 1963 m.). H. Milleris sulaukė pripažinimo ir septintojo dešimtmečio kontrkultūros pasaulyje buvo pradėtas vadinti laisvės ir seksualinės revoliucijos pranašu.

H. Millerio „atogrąžos“ – menininko, kūrybos žmogaus tapsmo literatūrine išraiška. 

Tai savotiškos autobiografijos, kurių tema – kūrybiškos asmenybės pasipriešinimas gyvenimo aplinkybėms, siekiančioms žmones paversti sistemos sraigteliais, savo vietą ir paskirtį žinančiomis, bei nuolankiai su tuo susitaikančiomis didelio skruzdėlyno skruzdėlėmis.

H. Millerio kūryba buvo apkaltinta ne tik pernelyg seksualiai atviru turiniu, bet ir mizoginija, panieka moterims, siužeto ir kitokiais literatūriniais trūkumais. Mažai kas lieka abejingas jo kūrybai. Jis mylimas arba nekenčiamas, nes priverčia perimti dalelę jo anarchiškos dvasios, įsiklausyti į save, ir pasipriešinti nesvetingai, šaltai, kūrybišką ir vitališką  gyvenimą neigiančiai tikrovei.