Odė džiaugsmui

Ją palydėjo ir Persefonė

Šį rašinį buvau pavadinęs „Gyvenimas, literatūra ir liga“. Bet suabejojau ir pakeičiau antraštę. Vis tiek sugrįžtu prie pirmųjų minčių – gyvenimo, literatūros, ligos. Ir prie Persefonės.

Gyvenimą reikia pažinti, įsisąmoninti ir moraliai keisti. Literatūrą daryti tokią, kokios pageidauja kalba, vaizduotė ir esamas laikas. Ligai ištikus, su ja grumtis iki pat mirties.

Visa tai įvairiais niuansais atsiveria Jurgos gyvenime, kūryboje, jos paskutinėje eilėraščių knygoje „Odė džiaugsmui“. Ir šis pavadinimas „odė“ tėra ironiškas iššūkis likimui, viešai skelbiantis: nesu dvasiškai sužlugdyta, esu dar gyva. Juk negalima tapatinti jos pasisakymų spaudoje („dar niekada nesijaučiau tokia rami, susitaikiusi su savimi. Dar niekada gyvenimas nebuvo toks šviesus“) su tikra jos savijauta ligos metu. Kai kuriuose eilėraščiuose dega maišto prieš esamą būklę žodžiai. Prieš skausmingą negandą.

Rinkinio eilėraščiai suskirstyti į tris dalis: „Čia“, „Ten“, „Niekur“. Manau, dauguma buvo rašyti jai sergant. Skaitydamas „Čia“ dalies kūrinius – „Skausmą“, „Priegalvio užrašus“, „Psichozės 4.48“ ciklą, įsivaizduoju, ką ji išgyveno kritiškais momentais. Tai ne herojiškai pakili Beethoveno IX simfonijos pabaiga. Tai veikiau Muncho „Riksmas“. Ne džiaugsmingas. Tai visu kūnu jaučiančio individo tragedija, suorkestruota gamtinių–biochemijos – galių, dar mums nepavaldžių. Į jų procesus nesikiša jokie dievai. Nors dievais ir netikiu, bet tradiciškai jie dalyvauja minčių verpetuose.

Štai sergančios Jurgos tikrasis skundas: „Viskas / daugiau nebegaliu / lyg į kampą / įvarytas žvėris / kandžiojuos / staugiu / pasišiaušiu / iš nasrų drimba seilės / esu šlykšti / saugokitės / tikrai neatlaikysite / nusivylimo ir liūdesio / mano žvilgsnio / sprukite kas sau / daugiau nebegaliu / viskas“ (p. 35). O prieš tai ji ramiai eiliuoja apie pavasarį, apie gimtadienį, apie ieškojimą dažų paveiks­lui, vaizduojančiam puolusį angelą. Kaip dailininkė ir prozininkė, ji raiškiai mato būdingiausius tikrovės dalykus, tiksliai įvardija. Jos poezija pernelyg konkreti, atvira, kupina žiningumo. Nerasime niūrios mistikos. Dalies „Niekur“ ištaroje blaiviai samprotaujama net religiniais motyvais. Visur jaučiama prozininkės erdvė. Išmintis. Taiklus vaizdas kuriamas iki pat „Paskutinio regėjimo“:


Šiąnakt regėjau mūsų Viešpatį –

Jis atrodė kaip gotikos bažnyčia,

milžiniška rūkų spalvos katedra.

Dievo kūnas buvo sulipdytas

iš gyvos mėsos, akmenų, plytų

ir begalinio skaičiaus ostijų,

kurios netilptų jokiame tabernakulyje.


Daiktiški palyginimai! Neliko ji kieta budizmo pasekėja. Tik per neilgą savo gyvenimą sukaupė savyje visa, kas yra geriausia ir gražiausia žmonijos religijose.

* * *

Jurgos artėjančios mirties dienomis, vasario pirmoje pusėje, baigęs skaityti jos romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“, atsinešiau iš bibliotekos amerikiečių poetės Louise Glück naują rinkinį „Averno“. Mėgstu šios Pulitzerio premijos laureatės subtilią lyriką. Kiekvienoje knygoje ji vientisai apdainuoja pasirinktą temą. Šįsyk – mirties ir gyvybės susipynimą Persefonės mite. Čia Persefonė yra poetės liūdnoji herojė. Kokia daugeliui Lietuvoje nuo vasario tapo Jurga. Tose Louise strofose tarsi išgirdau ir Jurgos balsą. Dingtelėjo mintis apie jos sumitologinimą. Suteikti jai kasmet pavasarį sugrįžtančios Persefonės būvį. Tegul iki spalio pabaigos pasidžiaugia gyvuoju pasauliu, kurį taip atvirai ir teisingai savo prozoje yra aprašiusi, net tapiusi paveiksluose.

Averno – tai nedidelis kraterio ežeras, 10 mylių į vakarus nuo Neapolio. Senovės romėnai manė, kad čia įžengiama į požeminį mirusiųjų pasaulį. „Averno“ eilėse poetės balsas dažnai sutapatinamas su Persefonės balsu. Jos viena kitą ataidi. Štai kelios ištraukos, apytikriai išverstos: „Mirtis negali sužaloti manęs / labiau, nei tu esi sužalojęs, / mano mielasai gyvenime“, „Maestoso, doloroso, / tai rudens šviesa, nukreipta į mus, / iš tiesų malonu taip pagerbtai artėti prie baigmės, / vis kažką tikint“, „Sakoma, / yra skilusi žmogaus siela, / kadangi nebuvo sukonstruota / priklausyti vien tik gyvenimui“.

Be abejo, S.Freudo idėjų veikiamai poetei atrodo, kad žmonių charakteriai yra dilemų ir sankirčių apraiškos. Sielą sudaro trys dalys: ego, superego ir mįslingasis id. Nėra palaimingos vienovės. Todėl minorinių gaidų yra persmelkti ciklai „Prizmė“ ir „Aidai“. Užkliūvu už sakinio: „Kūnas tarsi karys nori drauge su siela grumtis prieš mirtį“.

Apmąstymais, kad ir savaip skirtingais, abi poetės yra kilniai tolygios. Nuotaikomis Jurga žaismingesnė. O Louise lyriškesnė, krypsta į mitinę bei antikinę tematiką, apdainuodama savo buvimą, į gamtovaizdžius, į egzistencinių tiesų aiškinimą.

Jurga buvo nepaprasta keliautoja, atskleidusi mums Tibeto gyventojų sielos vertybes. Ją, keliaujančią, sutikau Santa Monikoje prieš keliolika metų viešint pas Moniką Lembertienę. Buvo su Valentinu Masalskiu. O štai ir Louise rašo eilėraštį „Persefonė keliautoja“. Bet tai jau mitologinė kelionė, prasidėjusi ankstyvą pavasarį. Ji mato, kiek smurto yra žemėje, ir jos buvimas yra trumpas. Ji priklauso požemių dievui Hadui. Šioje kelionėje ryškėja ir Persefonės santykiai su motina Demetra.

* * *
Laiške iš Vilniaus skaičiau, kad per laidotuves Šv. Bernardinų bažnyčioje Jurgos mama dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė, stovėdama prie karsto, glostė ir glostė velionės rankas, taip pat ir sesuo Rugilė. Ją mylėjo giminaičiai, mylėjo jos kūrybos gerbėjai. „Karste ji atrodė kaip Tibeto vienuolis, su apskusta galvyte, sudžiūvus, juoda suknute ir juodom pirštinaitėm. (...) Koplyčioje visos gėlės netilpo, per visą bažnyčią iš abiejų pusių buvo sustatytos didelės vazos su daugybe rožių, lelijų, orchidėjų, chrizantemų.“

O knygos „Odė džiaugsmui“ aplanke panaudota nuotrauka – po žalia šakele guli jauna moteris. Jos sielos gaisus galima kaip Persefonę sugrąžinti cituojant jos mintis, bet šio rašinio pabaigai, manau, pravers bent šie pavieniai žodžiai iš eilėraščio „Taifūno akyje“: „manęs / tenai / nėra / nekvieskit / neatsiliepsiu.“

Santa Monika