Odė džiaugsmui

Pirma pagalvojau, kad į šią knygą reiktų pažvelgti objektyviai: palikti etinius jos išleidimo klausimus leidėjų sąžinei, o į tekstus pabandyti žvelgti be konteksto.
Bet mano kilnus užmojis pasirodė visiškai bergždžias. Galų gale kultūrinėje spaudoje vis tiek plačiai aptariamos „Odės džiaugsmui“ kūrimo aplinkybės, o ir skaityti ją be konteksto nelabai įmanoma. Tema aiški jau iš paties apipavidalinimo: autorės piešinių viršelyje bei pelenų atspalvių gėlių puslapių kampeliuose.
Priešpaskutiniame puslapyje rašoma, jog „eilėraščiai nuosekliai ir atkakliai teigia nepaneigiamai svaigų, sodrų, kartkartėm atmieštą vos tveriamu skausmu buvimo džiaugsmą“. Man jau pats toks „džiaugsmas“ pasirodė nenatūralus, reklaminis, nežmogiškas. Tie, kas dažnai lankosi ligoninėse, žino, kad ištverti skausmą su šypsena sugeba tik herojai. (Nesakau „didvyriai“, nes žodis, atrodo, nelabai tinka moterims.)
Kita vertus, ir poezijos forma herojams bei herojiniams tekstams tradiciškai tinka labiau nei proza. Ne veltui egzistuoja žodis „proziškas“ paprastam gyvenimui aprašyti. O ir ne paslaptis, kad lietuviai didžiuojasi savo puoselėjamu praeities bei mirusiųjų garbinimo kultu. Be to, anot amerikiečio Kerry’o Shawno Keyso, Lietuvoje kiekvienas yra poetas. Tačiau autorė, man rodos, vis tiek pirmiausia – prozininkė.
Tekstų forma truputėlį primena nedažnai pas mus rašomus „eilėraščius proza“. Pacituosiu tą, kuris pavadintas „Odė džiaugsmui“:

Džiaugsmas –
kaip išgaląstas iešmas,
suteptas medumi, mira ir
nuskausminamais vaistais.

Džiaugsmas –
iki nervų šaknelių,
iki plaukų galiukų,
iki baltų pusmėnulių nagų
su prancūzišku manikiūru.

Ar čia džiaugsmas yra paprasčiausio medicininio švirkšto metafora? Eilės pavadintos lyrika, tačiau aš negalėjau jų ramiai skaityti. Ir apskritai nemanau, kad ši knyga išleista tam, kad ją skaitytų. Sprendžiant iš masinės auditorijos reakcijos, ji visų pirma skirta turėti. Tai yra net ne savotiškas, o tikras paminklas. Bet juk yra žmonių, kurie nuoširdžiai mėgaujasi kapinių estetika.