O kas po to?

Įdomus atvejis. Storas romanas, kurio pagrindinė mintis: Aukštoji Kultūra nori permiegoti (susijungti) su „Popsu“. Arba, cituojant pačią autorę: „Elito atstovė ieško užsimiršimo pasileidusios Žvaigždės glėbyje“. Su ironija, žinoma, bet ir su verksmais, stūgsmais bei introspekcija. Iš abiejų pusių.

Romanas sumanytas kaip „dviejų stiprių asmenybių susidūrimas“: popžvaigždės, kuri kaip fotorobotas sumontuota iš visos dabartinės estrados tikrų „žvaigždžių“, jaunų spiegikų bei spiegikių, ir filosofės.

Gan eseistiškame romane apsiribojama abipusio nesupratimo aprašinėjimu ir tiesų įrodinėjimu, pasibaigiančiu elementariu coitus. Tačiau skaitoma gan lengvai ir įdomiai. Smagu ir „delfistams“ komentatoriams, ir tiems, skaitantiems literatūrą. Viską gelbsti autorės autoironija, nes jei jos nebūtų, skaityti būtų neįmanoma.

Didelis minusas: per ilga, pernelyg ištęsta. Išmetus kokį šimtą puslapių, būtų geriau.