O kas po to?

Filosofijos mokslų daktarės, vertėjos L. Anilionytės drąsaus debiutinio romano intriga pinama iš dviejų stiprių asmenybių – mokslininkės, filosofės ir žymios popmuzikos žvaigždės – susidūrimo, kuris abiem herojams tampa akistata su savimi, su praeities demonais, lemia esminių gyvenimo vertybių – meilės, ištikimybės, pašaukimo – išbandymą ir perkainojimą.

Ironišką, šokiruojantį atvirumu, nervingą tekstą persmelkia autobiografiškos pašaliečiu besijaučiančio žmogaus patirtys, atpažįstamos socialinės dabarties grimasos, gausūs svarstymai apie šiandieninės lietuviškosios popmuzikos „spindesį ir skurdą“, populiarumo kainą, talento ir žmogiškumo išsaugojimą vidutinybių pasaulyje. Autorė chirurgiškai tiksliai ir lygiai taip pat negailestingai preparuoja ne tik popkultūrą, pramogų verslo žvaigždes, bet ir vadinamąją elitinę, aukštąją kultūrą, jos herojus. Jos verdiktas negailestingas – lygiosios.

Kaip viename interviu sako šio romano autorė, pradėjus labiau domėtis popkultūra, pirmiausia į akis krito visuomenės uždarumo problema, aukštosios ir popkultūros atsiskyrimo problema, elito ir runkelių Lietuvos realusis atsiskyrimas, kuris ir toliau eskaluojamas, ir daugiausia dėl aukštosios kultūros atstovų neveiklumo, vadinamosios „rūpintojėlio pozos“ arba žiūrėjimo iš aukšto į popkultūrą kaip menkesnę ir nevertą dėmesio. (Apie tai kalbu knygoje ironiškame „neteisingame interviu“ p.110-113.)

Viena romano idėjų ir yra mintis, kad aukštosios kultūros pasikėlimas yra atvirkščiai proporcingas popkultūros kokybei, kad realusis Lietuvos visuomenės kultūrinis uždarumas ir jo sąlygojamas provincialus davatkiškumas, puritonizmas bei moralizmas ir neleidžia rastis ryškioms žvaigždėms: turime tik profesionalų, nes orientuojamės į standartus, teisingas metodologijas, projektus. Tai mus verčia daryti mažos valstybės savisaugos instinktas, jaučiant, kad kiekvienas spontaniškas talento proveržis, kiekviena nauja idėja, kiekvienas tikrai gaivaus oro gūsis pasmerktas žlugti, nes jis iš esmės įtraukia valstybę į pasaulio kultūros kontekstą – vadinasi, iš esmės graso jos stabilumui. Kaip romane ir rašau: visa Lietuva serga atsiskyrimo nerimu. Ir aš. Lietuva ir aš – bet kas, ne tik aš – neurozė dviese. Visi bijo atsiskirti nuo Lietuvos – mamytės, bijo užsitraukti jos pyktį. Ambivalentiškas santykis su mamyte: priklausomybė ir pasąmonės noras ištrūkti iš to slegiamo autoriteto. Taip pat rūpėjo talento ir vidutinybės, ištikimybės sau, savo jausmams ir būtinybės taikytis prie konvencijų ir standartų problemos.