Norvegai: gamtos mitologija

Tai kultūros studija, apimanti laikotarpį nuo Snorro Sturlusono iki mūsų laikų. Ji parašyta remiantis norvegų mitais ir pasakomis, tautinį susipratimą žadinančiais naratyvais, H. Ibseno ir K. Hamsuno kūriniais, E. Muncho paveikslais et cetera.

Norvegų kultūra interpretuojama žvelgiant prašalaičio iš Vidurio Europos akimis. Pateikiami vaizdiniai ir simboliai šimtmečius sąlygoję norvegų pasaulėvaizdį.

Lietuviams giria – romantiškumo kupina vieta, tuo tarpu norvegai į gamtą žvelgia konkrečiai, racionaliai: „Norvegų tapatumą lemia gamtos ir kultūros susiliejimas, kaip ekologinis išradingumas ir švelni vidutinybių prievarta“.

P.S. Gerai būtų sulaukti tokių studijų ir apie gamtos filosofiją ir suvokimą lietuvių kultūroje bei literatūroje. Juk vis tiek esame iš miškų išlindę, ar bent jau egzistuoja toks stereotipas. Jį galima nuvainikuoti G. Beresnevičiaus rašiniais, tačiau rimtai patyrinėti irgi verta.