Nepasigailėti Dušanskio

Herkaus Kunčiaus romanų skaitytojai įpratę prie žaidimo tekstais, istorijos faktais, literatūriniais, filosofiniais siužetais. Tačiau skaitant naująjį rašytojo romaną „Nepasigailėti Dušanskio“*  teks itin pavojingai vaikščioti realybės ir fikcijos ašmenimis. Tik nuo skaitytojo religinių, moralinių ir vertybinių įsitikinimų priklausys, ar jis leis realybės ašmenims įpjauti ir atmes kūrinį, ar nusikels į fikcijos erdvę, kur fantazija ir realybė susilies, o prasmė išskaidys į įspūdingus efektus.


Romanas „Nepasigailėti Dušanskio“ kuriamas kaip postmodernus naratyvinis žaidimas, žaidžiamas dviejuose lygiuose: imanentiniame (viename kūrinyje – du pasakojimai) ir „išoriniame“ (žaidžiama ne paties pasakojimo struktūra, bet į tekstą integruojant įvairius istorijos, religijos, filosofijos kontekstus, kurie susilieję dekonstruoja vienas kitą).


Imanentinis žaidimo lygmuo prasideda vos atvertus knygą ir susidūrus su dviem skirtingais pasakojimais: pirmasis – Aarono Dušanskio, buvusio kandidato į CK, dabartinis gyvenimas, santykiai su žmona, varganas modelio darbas, keliantis tik nostalgiškus prisiminimus apie didingą gyvenimą CK prieglobstyje. Antrasis pasakojimas – kita to paties gyvenimo projekcija, konstruojama tuo pačiu principu, kaip ir Evangelijos: aprašomas Nachmano iš Centro, CK karalystės pranašo, žmonijos vedlio į amžinąjį ideologijos rojų, gyvenimas (beje, šią evangeliją rašo ne artimieji mesijo mokiniai, o išdavikas Judas, kuris neidentifikuojamas – jis gali būti ir pats Dušanskis, ir vienas jo „draugų“).


Komišką nuotaiką Aarono Dušanskio „tikrojo gyvenimo“ pasakojime ypač sustiprina nostalgiškas naratoriaus tonas. Nostalgiškas ir ironiškas kalbėjimas kuria egzistencialistinio susvetimėjimo bei kančios dėl brutalios filisterių visuomenės parodiją. Dušanskio individualybę slegia ši filisterių visuomenė, kuri išdavusi komunistinius idealus neleidžia realizuoti savo siekių ir daro egzistenciją „neautentišką“.


Imanentinis žaidimas pasakojimais ir naratoriaus-personažo santykiais – tik pirmasis skaitymo malonumo lygmuo. Stipriausias efektas pasiekiamas ne jungiant du skirtingus to paties teksto pasakojimus, bet į tekstą įtraukiant du mūsų istorinėje patirtyje absoliučiai skirtingus kontekstus: biblinį ir komunistinį.


Supratęs biblinio ir komunistinės ideologijos kontekstų paralelizmą, skaitytojas atsiduria ant fikcijos ir realybės ašmenų. Jis turi pasirinkti Nachmano iš Centro „kankinystės kelią“: arba bandyti ieškoti tekste realybės reprezentacijų, simbolinių jungčių, kurios padėtų permąstyti Bažnyčios ir komunistinės ideologijos panašumą ir atrasti amžinąsias vertybes, arba tiesiog atsiduoti iš skirtingų kontekstų visumos sklindančiai prasmės efektų žaismei.


Pirmąją poziciją siūlo Justinas Kubilius (Šiaurės Atėnai, II, 7). Jis ragina priimti H. Kunčiaus siūlomą žaidimą, kad būtų atrasta prasmė: „Skaitydami turėsime atlikti štai tokią proto procedūrą... Kad prikeltume sunykusią, visiems pataikavusią, išduotą ir dabar galbūt jau merdinčią prasmę, privalome veiksmu, tekstu ir sąmone dekonstruoti, išardyti šį pasaulį, savąjį gyvenimą, viską sukeisti: išaukštinti tai, kas žema; pažeminti tai, kas kilnu; sureikšminti banalybę ir estetizuoti bjaurastį; niekį paversti vertu, o vertybes išniekinti, – kad ir vėl prie to paties sugrįžtume, be ko gyventi neįmanoma“.


Iš tiesų skaitydami galime ieškoti ideologinių panašumų tarp Biblijos ir CK, juos apsvarstyti, pervertinti ir iš naujo permąstyti sugriuvusias vertybių hierarchijas. Tačiau negalime atmesti ir pozicijos, kad H. Kunčius romanu siekia demistifikuoti Bažnyčios ideologiją, ją pastatyti ant to paties laiptelio, kaip ir bet kokią kitą ideologiškai orientuotą poziciją. Kartu negalime paneigti, kad autorius stengiasi perteikti „naujo žmogaus“ iškreiptą sąmonę, parodyti, kaip sovietmečiu buvo išniekintos vertybės. Tačiau tokia romano „Nepasigalėti Dušanskio“ interpretacija, žinant H. Kunčiaus kūrybos kontekstą, atrodo šiek tiek pritempta. Jei romaną priimsime kaip vertinamąją sovietmečio gyvenimo kroniką ir analizuosime tikėjimo ar religijos tematiką – paskęsime hipotezių vandenyne. Net jei autoriaus tikslas buvo atskleisti sovietinio žmogaus vertybinę situaciją, jam to realizuoti nepavyko. Nesiliaujamas balansavimas tarp fikcijos ir realybės atveria gilią pasipiktinimų žaizdą, nes stipri ironija, sukurianti interpretacijų polifoniją, griauna tikėjimą vertybinės analizės pagrįstumu. 


Imanentinis ir išorinis žaidimai suponuoja postmodernistinę nuostatą, kad kūrinys išsižada pretenzijų į universalumą, jis nerašo istorijos, kurioje susikuria nauja apibrėžta prasmė ar sugrįžtama prie „to, be ko gyventi neįmanoma“. Romanas „Nepasigailėti Dušanskio“ nėra personažo sąmonės analizė, kuria norima parodyti šiuolaikinio žmogaus egzistencijos būvį, vertybes ar tiesas. Tai taip pat nėra istorijos ar religijos vertybių revizija, leidžianti daryti išvadas ir iš jų formuoti kūrinio mintį, idėją ir universalią prasmę. Prasmė čia bus tik patyrimo rezultatas, t. y. ji neturės idėjos, minties, tiesos ar dvasinės vertybės formos, jos negalima įvardyti, nes romane  dekonstruojama ne realybė, o tekstai ir jų sukurti kontekstai. „Nepasigailėti Dušanskio“ „prasmingumas“ yra grynai estetinės prigimties, kylantis iš „teksto malonumo“. Jame svarbu Kristų (ir su juo susijusį mūsų pasaulėvaizdį) sujungti su Nachmano Dušanskio gyvenimu, o visų svarbiausia – šios keistos, vos ne šventvagiškos sintezės sukurtas efektas.


Skaitydami prozą, esame įpratę ieškoti simbolių, aliuzijų, metaforų, jie sukuria stilistinius ornamentus, užpildo kūrinio turinį ir kartu užkoduoja prasmę. H. Kunčiaus romanas nesiremia simbolių ar įvaizdžių dekodavimo principu. Eidami autoriaus kuriamos fikcijos keliu, patenkame į vaizduotės erdvę, kurioje įprasti Biblijos, istorijos, filosofijos kontekstai susilieja į vientisą paveikslą ir sukuria savitą vaizdą, prasidedantį dar viršelio iliustracijos margaspalvių detalių žaisme, egzistuojantį tekste ir pasibaigiantį paskutiniu kūrinio puslapiu. Už teksto ribų prasmė tokiu pavidalu, kokią jaučiame skaitydami, neegzistuoja. Vos užverčiame romaną, kontekstai vėl stoja į savo vietas: Biblija tampa Biblija, Nachmanas Dušanskis – sadistu komunistu, Jėzus Kristus – Išganytoju. Tik tekste jie susilieja, ištirpsta ir sukuria originalius prasmės efektus.


Romane iš kontekstų, iš pasakojimo kolizijų ir ironiškos naratoriaus manieros atsiradusi komiška nuotaika sudėlioja įdomų stilistinį ornamentą. Kuriama įvairių literatūros žanrų, rūšių, tradicijų ir srovių parodija. Kai Aaronas Dušanskis guli komos būsenoje, jo sąmonė lietuvių liaudies dainų stiliumi ima ginčytis su kariniu komisaru Ovsiejumi fon Taiba: Bizzz, raudonuoja, bizzz, / Bizzz, raudonuoja bizzz, / Bizzz, jadoja, bizzz bizzz, / Bizdelioj bizdelioj, margoja, / Bizdelioj, bizdelioj, raudonoja, bizzz bizzz bizzz (...) Bimp kulipkos kai bitės, / Bimp kulipkos kai bitės (...) (p. 140). Giesmių giesmės įsimylėjėliais tampa Afganistanas ir TSRS (p. 162-168), romantišką meilės idealizaciją dekonstruoja Aarono pirmosios meilės Solveigos paveikslas: „Mergaitė buvo vos šešių, tačiau patikima: stambūs ūkininkai tėvai ne kartą ir ne du jau buvo siuntę skandinti kačiukų (p. 34). „Meilės kančių“ parodija dar labiau sustiprinama, kai Aaronas į partiją įstoja tik todėl, kad nusivylė meile: „Negana to, užpykęs įstojo į pogrindinę komunistų partiją (...) Čia, pogrindinėje bolševikų partijos kuopelėje, Aaronas Dušanskis ketino užsimiršti: slaptuose susirinkimuose, pavojingose užduotyse skandindavo širdies skausmą“ (p. 35).

Vienintelis dalykas, kuris gali trukdyti mėgautis tekstu (o ypač ieškoti naujos prasmės, jei jūs renkatės pirmąjį interpretavimo kelią) – kūno vaizdavimas. Seksualinės fantazijos užima didelę romano dalį ir dažnai erzina lėkštumu. J. Kubilius piktinasi, kad šiuolaikinėje prozoje „dominuoja kūnas, perkėlęs visas savo negalias sąmonėn“. H. Kunčiaus romane kūnas apskritai atskirtas nuo personažų sąmonės: jo vaizdavimas tarnauja tik komiškam efektui kurti.

Kalbėdamas apie šiuolaikinę prozą, kur kūnas tapo labai svarbiu teksto elementu, norėčiau pabrėžti, kad kritikai dažnai nesivargina analizuoti kūniškumo, kaip subjekto, tapatybės dalies. Be abejo, „intelektualinė kančia ir beprasmybės šleikštulys drasko Ričardo Gavelio romanų herojus, (...) erotika niekaip nesuteikia nušvitimo Jurgos Ivanauskaitės moterims, geriausiu atveju – tik malonumą (...)“ (J. Kubilius). Tačiau seksualumo, o ypač – kūno, negalima tapatinti tik su fiziologija. Šiuolaikinėje prozoje kūno vaizdavimas nėra vien tik savitikslis ir demonstratyvus. Gilindamiesi į kūną, šiuolaikiniai prozininkai analizuoja jo ir žmogaus tapatybės santykį.


Nagrinėjant prozą, reikia nepamiršti mūsų kritikų dažnai ignoruojamos kūniškosios žmogaus tapatybės dalies: santykis su kūnu lemia žmogaus santykį su savimi. Kūnas nėra tik fiziologiniai poreikiai, o fiziologinių poreikių vaizdavimas literatūroje nėra tik jų adoracija. Pirmiausia kūniškumas siejasi su jutimais, o jie susiję su patyrimu. Per pojūčius, sužadinančius patyrimus ir mintis, kūnas formuoja tapatybę. Šiuolaikinėje prozoje „kūno kultas“ ir yra savo tapatybės analizės dalis, kurią kritika vis dar atkakliai ignoruoja, bet kokį atviresnį kūno vaizdavimą redukuodama iki sekso propagavimo.


Taigi H. Kunčius labai parankus fiziologijos nemėgstantiems kritikams. Jis tikrai nėra kūno filosofas. Seksualumas, kaip jau minėjau, romane atskirtas nuo sąmonės ir naudojamas ne tapatybės analizei, bet komiškam efektui kurti. Atitrauktas nuo personažo kaip individo, kūnas virsta elementu, siekiančiu ne dekonstruoti, o šokiruoti. Seksualinių fantazijų sublimacija romane neardo jokio kito konteksto, nesukuria stipraus efekto (kaip, pavyzdžiui, Biblijos ir komunizmo ideologijų sandūra), todėl virsta tik abstrakčiu ir lėkštu pozavimu, nebeturinčiu visam romanui būdingos ironijos, tik gana primityvų bandymą prajuokinti vulgariais vaizdais. Tačiau žaismingai nusiteikęs skaitytojas net ir čia suras išeitį: jis gali priimti dar vieną žaidimo prielaidą, jog Judas iš CK yra užkrėstas „hiperaktyvaus libido sublimacijos sindromu“. Tuomet seksualinių fantazijų perpildytos scenos iškart įgaus konkretesnę erdvę ir įsilies į bendrą kūrinio komiško efekto kūrimą.


Taigi romanui „Nepasigailėti Dušanskio“ perskaityti siūlyčiau tokį kelią: leisti skirtingiems kontekstams susilieti, jų ženklams susipinti, susijungti į naują visumą ir atsiduoti iš naujos visumos žybčiojantiems prasmės efektams. Be abejo, toks skaitymo būdas gali pasirodyti tik kaip holivudinės produkcijos vartojimas. Vis dėlto nesutikčiau su tokiu elitaristiniu požiūriu: einant šiuo keliu, garantuotas ne vien emocinis, bet ir intelektualinis malonumas. „Rimtai“ vertinant šį kūrinį – pasipiktinimas neišvengiamas.