Nepasigailėti Dušanskio

„Versus aureus“ išleido septintąjį Herkaus Kunčiaus romaną. Manau, skaitytojų – ir tikinčiųjų, ir ateistų – laukia nemažas sukrėtimas: jiems teks žaisti tą patį žaidimą, susikeisti vaidmenimis, priimti svetimus ir atmesti savus įsitikinimus, pasaulio sampratą, moralės vertybes.

Antraip nieko jie šiame romane negalės suvokti, liks tik papiktinimas ir pagieža... Nes Evangelijos laikas, Pradžia persikėlė į žiaurią ir banalią dabartį, o visa dabartis tarsi skendi Pradžioje...

Skaitydami turėsime atlikti štai tokią proto procedūrą... Kad prikeltume sunykusią, visiems pataikavusią, išduotą ir dabar galbūt jau merdinčią prasmę, privalome veiksmu, tekstu ir sąmone dekonstruoti, išardyti šį pasaulį, savąjį gyvenimą, viską sukeisti: išaukštinti tai, kas žema; pažeminti tai, kas kilnu; sureikšminti banalybę ir estetizuoti bjaurastį; niekį paversti vertu, o vertybes išniekinti, – kad ir vėl prie to paties sugrįžtume, be ko gyventi neįmanoma...

Tokia yra netekusio vilties postmodernizmo nuostata. To mus išvirkščiai moko Evangelija, taip mums kalba Ideologija. To paties siekia ir H. Kunčius savuoju romanu.

Užsivertęs nepakeliamą naštą – perrašyti Gerąją Naujieną pagal partijos Programą ir Istoriją, – autorius kuria šiuolaikinio Kristaus – Nachmano iš Centro – paveikslą: veidmainio mokytojo, išradingo sielų prievartautojo ir ištvirkėlio, negailestingai sukto ideologo, sąmonės degenerato...

Be abejo, šis romanas – farsas, tačiau ši žlungančių vertybių ir likimų misterija savo gelmėje slepia skaudžią prasmę – visuomet žmonių istorija yra žaizda, kurią aitriname tekstais ir kitokiais diskursais, draskome ideologijomis ir tikėjimais, dėl menkos savo egzistencijos pamiršę Būtį.

Koks, regis, menkas vaidmuo šioje misterijoje yra vieno iš Partijos mokytinių žydelio Aarono Dušanskio (pogrindininko, perspektyvaus aparatininko, kandidato į CK, galiausiai nutremto pirtin, pažeminto, tapusio informatoriumi, nepasigailėto!)... Ir koks grėsmingas visų dušanskių, žengiančių į CK ar kitokią karalystę, jau pasiruošusių viską išduoti!..

Nemažai sąmonės užtvarų, ne vieną tabu sulaužė savuoju tekstu H. Kunčius. Tačiau prieš aptardamas ryškesnes ir drastiškesnes romano „įžvalgas“ šiek tiek nukrypsiu. Puikiai žinau, kad šiais neva itin moderniais laikais nemadinga, net blogo tono ženklas yra kalbėti apie prasmę: žmogaus paskirties, gyvenimo, tikėjimo ar, tarkim, meninės kūrybos prasmę. Juolab nepadoru atrodo užsiminti apie vadinamuosius aukštuosius, t. y. dvasinius, tikslus. Net pasąmoningai bijome būti nešiuolaikiški, trokštame vertybių reliatyvumo lyg naujojo išganymo, norime mąstyti paradoksaliai, taigi originaliai, visi jausmai turi būti erotizuoti, mažumėlę nežmoniški ir iškreipti, mintys – skeptiškos, o jei įstengi – nihilistinės...

Tik tuomet jaučiamės „kultūriškai“ saugūs, jaučiamės gerai, nes skepticizmas – pati lengviausia filosofija.

Net elitiniai mūsų filosofai dažnai pasiduoda šiai modernybės traukai – tuštumos mąstymui, kankinančiai prasmės stokai. Antai Arvydas Šliogeris teigia: „Mes įkvepiame prasmę, o iškvepiame reikšmę, kuri tėra tik prasmės ekskrementai. Toks vadinamosios kūrybos paradoksas: kurti reiškia intensyviai naikinti prasmę. Prasmės neįmanoma eksplikuoti, suprasti, įreikšminti, nes visi šie vyksmai irgi yra prasmės naikinimo pliūpsniai. [...] Prasmingu vadiname tokį gyvenimą, kuris grįstas intensyviausiu prasmės naikinimu ir prasmės lavonais“.

Žinoma, šitoks mąstymas atrodo nebanalus, atrodo modernus, atitinkantis (atleiskit) laiko dvasią.

Keisčiausia, kad žvelgiant į „suklestėjusį“ postmodernistinį lietuvių romaną tai atrodo kone teisybė: intelektualinė kančia ir beprasmybės šleikštulys drasko Ričardo Gavelio romanų herojus – nematant gyvenimo ir kūrybos prasmės, viskas plėtojasi ties savižudybės riba; erotika niekaip neatneša nušvitimo Jurgos Ivanauskaitės moterims, geriausiu atveju tik malonumą, maišant mistiką ir natūralizmą, Rytus ir Vakarus, krikščionybę ir budizmą... „Rašymas, anot filosofo, giliausia savo esme yra beprasmiškas, nes jis išsiskleidžia kaip prasmės naikinimas ir reikšmių gamyba“. Tačiau be prasmės švytėjimo kūrinys yra panašus į aklą augalą savojo kūno tamsoje ir nelaisvėje. Čia įmanoma tik vegetacija, tačiau ne kūryba. Nors ir perkrautas erotinėmis, buitinėmis, kultūros vartojimo, hedonistinėmis bei pornografinėmis scenomis, toks romanas gali tik reaguoti į gyvenimo, taip pat istorijos ar meno dirgiklius, tačiau užmegzti visavertį dialogą su prasme, su siekiamybe jam be galo sunku... Su prasme, kuri kiekviename žmoguje gyvuoja, jam pačiam to net nenujaučiant, kaip visos istorijos, kultūros, jo egzistencijos masyvas – ir gyvenimo, ir išlikimo „projektas“.

Romanas – tik kaip atspindys – neturi gyvybės, tai vaizduotės mechanika; rašytojas pats turi tapti kurdamas savąjį tekstą, kuris, žinoma, nėra natūralus, savaime suprantamas reiškinys, tarsi kokia psichologinė paskata, ketinimas, gražus mintijimas, vidinis vaizduotės požymis ir t.t.

Nebūtų visos šios retorikos ir didaktikos, jeigu nematyčiau dabartiniame romane itin sumenkusios rašymo kokybės – lėkštas sakinys, stilius pakeistas maniera, abejingumas minties gyliui ir aukščiui. Dominuoja kūnas, perkėlęs visas savo negalias sąmonėn. Nebestovi už rašančiojo nugaros istorija, kalba, anapusybė, nebekelia savo reikalavimų... Tik ponia rinka, saviraiška ir teksto malonumas...

H. Kunčius savojo romano pamatan kloja jau beveik porą šimtmečių įkyriai žmonių sąmonėje gyvuojančią, bet nuolat jos pačios slopinamą idėją apie Bažnyčios ir totalitarizmo (tarkim, komunistinio) struktūrų panašumą: ir viena, ir kita yra griežtai hierarchiška; abi kelia kilnius galutinius tikslus ir be atodairos siekia viešpatauti žmonių sieloms; abiejų tikslai, formaliai žvelgiant, yra nepriekaištingi; vargu ar kas imsis neigti „organizacinį“ inkvizicijos ir raudonojo teroro idėjinių prielaidų, vykdymo priemonių tapatumą; nepaneigiamas yra ir Evangelijos bei Komunistų partijos manifesto mesianizmas (beje, esama pagrindo teigti, kad šiuo požiūriu K. Marxui didžiulį poveikį darė judaizmas).

Kitaip tariant, dviejų struktūriškai identiškų ideologijų negatyvus veidrodinis atspindys. Juodo ir balto tapatybė. Sunkiai paneigsime ir tai, kad mūsų politinė, ideologinė, net psichologinė veikla giliausioje gelmėje nuolat yra nukreipta į šios nesuvokiamos tapatybės apmąstymus, išaukštinimą, slopinimą. Dvasinės valdžios idėja yra ir labiausiai gundanti, ir destruktyviausia – kartu dieviška ir velniška: juk kėsinamės į kito sielą, kažkodėl nusprendę, kad turime teisę į gyvybę, laisvę, savitumą...

Šių, jau pasąmonėje slypinčių, prielaidų autoriui visiškai pakanka kone meistriškai kurti komunistinę Evangelijos parafrazę. Kad ir kokia šventvagiška, mane ji sužavėjo – filigraniškas šventumo ir nešvankumo paralelizmas. Išniekintas Žodis, tapęs partijos Kūnu – nešvariu, iškrypusiu, žiauriu, įtraukiančiu tarsi klampi kloaka.

Norėjau čia pateikti citatą, tačiau suvokiau, kad nė vienas iš epizodų neišreiškia visos šio velniško paralelizmo, šio virsmo negatyviosios gelmės.

Siužetinė Jėzaus ir Nachmano iš Centro paralelė išlaikyta preciziškai, tad pasipiktinimas autorių užgrius iš abiejų pusių. Vis dėlto tai perša negerą mintį: ar krikščionybės ir komunizmo panašumas yra tik struktūrinis, ar tapati ir jų gelmė, turinys, nors atspindys ir yra negatyvas... Ginčas galėtų būti ne tik scholastinis, bet ir prasmingas.

Pagrindinis romano veikėjas Aaronas Dušanskis – Partijos „numylėtinis“, mokytinis ir jos Juda – veikia ir mitinėje, ir realioje romano erdvėje: pogrindis, pokaris, sovietmetis, nepriklausomybės atgavimas. Regis, tai bene ryškiausias, šmaikščiai šaržuotas, psichologiškai įtikimiausias žydo partiečio paveikslas dabartinėje prozoje. Manau, komunistinė Evangelijos parafrazė – tai Aarono Dušanskio sąmonės negatyvas, juodoji svajonė, ideologinis sapnas. Evangelizuoti, suteikti šventumo savo teorijai ir praktikai – didžiausia komunistinių režimų siekiamybė, nes antraip neįmanoma šėtoniškoji valdžia sieloms. Tad nenuostabu, kad romano pabaigoje pozityvioji (gyvenimo) ir negatyvioji (idėjinio sapno) plotmės susilieja: Aaronas ir besąs naujojo Mesijo išdavikas. Nueiti jo „kančių kelią“ paliksime skaitytojo malonumui, nepamiršdami, kad tai ir mūsų sąmonės atvaizdas, simbolis...

Kontroversiškas, prieštaringas ir turbūt skandalingas šis H. Kunčiaus romanas. Norėdami galime šventai įsižeisti, bet atlyžę galime ir susimąstyti – ko tik neslepia sukaustyta mūsų sąmonė!

Kadaise G. Flaubert’as palygino romaną su veidrodžiu, kuris nešamas keliu. H. Kunčiaus veidrodis – tarsi sudaužytas, turintis keletą plokštumų, atspindintis religijos, istorijos ir žmogaus negatyvą. Ar tai „teisingas“ veidrodis? Tik tiek galiu pasakyti – jis vis dėlto atspindi! Ir gana originaliai: sutelkdamas vaizdinių pluoštą.

Kai žvelgiame į negatyvą, visuomet nukrečia mirties, anapusybės šaltis.