Nepasigailėti Dušanskio

Po truputį ima nelikti iš ko išsikalinėti. Atrodo, ką dar gali pasiūlyti naujųjų laikų cinikai? Ar yra dar ko neišniekino godus kaip drakonas postmodernizmas vykdydamas savo žiauriąją „Apverskim beprasmį pasaulį aukštyn kojom“ misiją?

„Pamišęs rašytojas“ Herkus Kunčius man atsakys – oi, kiek dar dalykų ant svieto neišniekintų...

Šįkart imame dvi ideologijas, utopijas ar laikmečius – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – ir kergiam kaip veislinius šunis. Taksus. Ilgaplaukę kalę ir trumpaplaukį patiną. Laukiam, kas gausis – ar skirtingi normalūs šuniukai (pusė ilga-, pusė trumpaplaukiai), ar vienas, bet išsigimęs.

Šįkart gauname tą išsigimėlį. O ko gi galėjom tikėtis, kai už kalę buvo Geroji Naujiena, o už patinėlį – Partijos programa (arba atvirkščiai)? Nebent šito:

„(Daugeriopas atlyginimas)
(...)Nachmanas iš Centro atsitraukė, truktelėjo iš vynmaišio, atsakė rūsčiai:
- Iš tiesų sakau jums: nėra nei vieno, dėl CK karalystės palikusio padegtus namus ar primuštą žmoną, ar nunuodytus brolius, ar paskandintus gimdytojus, ar pakastus vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginamai daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžino posto.“

(Čia buvo viena švelnesnių vietų).

Sąmonės negatyvas (pasiskolinau šitą kolokaciją iš kitų kritikų, prisipažįstu) skleidžiasi dviejose plotmėse – Gerosios Naujienos (aukščiau) ir Aarono Dušanskio, buvusio didaus nomenklatūrininko, o dabar – tik Dailės Akademijos pozuotojo. Aaronas pažemintas, jo žmona – Odetė Raslan – mėtosi tarp religijų, vienintelis likęs džiaugsmas – teiglich (po velnių, kas tai – net pats nesupratau, išskyrus kažkokias užuominas apie kulinarinį stebuklą).

Plotmės siurrealios. Visiškai. Kaip visada mielojo Herkaus kūryboje, gyviausi – orgijų aprašymai. Nuostabūs, neatkartojami, protingai juokingi.

Kontekstualus humoras, senas Herkaus „bajeris“ – šlykštybių aprašinėjimas taip, lyg kalbama būtų apie pasaulio išganymą – štai kur tikroji šio romano vinis. Dėl to šią knygą skaityti verta visu šimtu procentų. Dar vienas geras dalykas – girtumo stadijoje ji skaitosi netgi smagiau...

Kam nesiūlyčiau šios knygos? Be abejo, vis dar išlaikiusiems savyje dalelę davatkiškumo. Tačiau tai per daug paprasta. Dar knygą griebčiau iš rankų tų, kurie skaitė visus šešis pirmuosius Kunčiaus romanus šiek tiek atmestinai. Mat Herkus lieka ištikimas sau – kaip šaipėsi iš visko, taip ir šaiposi. Tokiems ypatoms gali pasirodyti, kad išsikalinėjimas iš Gerosios Naujienos nelabai kuo skiriasi nuo išniekintos Lietuvos istorijos („Gaidžių milžinkapis“), viduramžių („Pelenai asilo kanopoje“) etc.

Iš tiesų (sakau jums) – Kunčius yra rašytojas su specializacija. Jo profesija – iš...ti visus žmonijos kultūros reiškinius, kurie to dar nepatyrė. Misija, aišku, kilni, bet žiūrint iš šalies tai po truputį ima atsibosti.

(Man, manau, atsibos ne anksčiau nei ties dešimtuoju Kunčiaus romanu. Kol kas kaifuoju)