Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje

Ketvirtame viršelyje teigiama, kad „tai atsakinga mokslinė studija, kurioje į praeitį žvelgiama be baimės, kompleksų ar skubotos neapykantos“. O pratarmėje filosofė, I. Kanto specialistė rašo, kad „nesiekė tiksliai atkurti socialinių bei kultūrinių įvykių, atlikti mokslinio istorinio tyrimo. (...) Pati studija vadintina fenomenologiniu konkrečių sovietinės savimonės profilių aprašymu“ (p. 8). Paskaičius jos veikalą, pirmiausia pagalvoji, kad tokiai plačiai temai reikėtų mažiausia kelių tomų. Antra, turinio atžvilgiu tai veikiau beletristika: teksto stilius pretenduoja į moksliškumą, bet turinys neatspindi mokslinio požiūrio į problemą. Rodos, mokslinis veikalas neturėtų būti skirtas nustatyti, kas yra moralu, o kas – amoralu, kas yra „tikroji“ realybė, o kas – realybės strategijos: „Sovietinės tikrovės pagrindinis bruožas buvo tas, kad sukurtieji jos vaizdiniai buvo daug svarbesni nei faktai ar reali patirtis“ (p. 23). Čia autorė remiasi J. Baudrillard’o teorija, nors teigti, kad egzistuoja reali patirtis – apskritai nesuderinama su J. Baudrillard’o idėjomis.

Panašu, kad filosofė čia sako tai, ką dažnas dabartinės santvarkos entuziastas norėtų girdėti. Labai daug apibendrina: „Ramybė“ to meto lietuviui buvo daug aiškesnis ir prasmingesnis prisitaikymo orientyras nei persiėmimas sovietinių pergalių džiugesiu ar tikėjimu, kad bus sukurtas rojus žemėje“ (p. 79). Mėgsta poetiškas frazes, plataus užmojo išvadas, o retorinės priemonės primena tą pačią nekenčiamą propagandą: pernelyg dažnai sakyti „žmonės“, „visi“, „visada“ ir „niekada“ nedera rimtai mokslinei studijai. Poezija ir faktai – keista samplaika, jau pratarmėje autorė sako: „Ačiū Apvaizdai, kad suteikė galimybę gyventi tokiu epochų lūžio metu, kai blogą visuomeninę ir politinę tvarką keičia geresnė“ (p. 15). Taip kalbama iš tribūnos, toks žodynas labai tiko ir sovietiniu laikotarpiu. Tokiuose sakiniuose kaip „Baimė maištauti ar priešintis sovietiniam režimui neretai buvo susijusi su baime prarasti tam tikro lygio buitinę gerovę“ (p. 180) žodį „sovietinis“ kuo puikiausiai galima pakeisti bet kuriuo kitu, ir esmė nepasikeis. Siekiant objektyvumo reikėtų siaurinti temą, nes ši knyga – greičiau aprašomojo pobūdžio, be to, pernelyg šiurkščiai nurodo, kur yra gėris, o kur blogis, kad pretenduotų į filosofinį. Įdomu paskaityti dokumentinę medžiagą, bet ne daugiau: jos pateikiamų faktų analizei gerokai trūksta kritiškumo, nes trukdo išankstinės nuostatos ir moralizavimas.