Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje

„Dabar tu esi toks kaip visi – kompromisininkas. Tai gudri politika – išlaukti, išbūti, nesiduoti sunaikinamam, grįžti kada nors vėl. Bet kaip norisi drąsaus ir herojiško mosto! Kaip daug aplinkui to gudrumo, to apdairumo. Bet kas gi tu esi, kad galėtum pakariauti su tokia baisia jėga! Būtum sutriuškintas kaip blakė!“

Tokius bedalio literatūrologo Vytauto Kubiliaus žodžius vertėtų permąstyti ir jaunai Kanto sekėjai daktarei Nerijai Putinaitei. Reakcinga, ideologinio isteblišmento kultūrinius poreikius atitinkanti leidykla „Aidai“ neseniai išleido šios autorės knygą apie sovietmečio prisitaikėlius, konformistus ir kolaborantus.

Ši knyga skirta tiems, kurie visas įmanomas kaltes įpratę suversti sovietiniam režimui ir jo pagimdytam žmogui. Tokie, užuot kritikavę dabartinę kapitalizmo visuomenę, laisvosios rinkos vykdomą socialinį ir kultūrinį genocidą ir taip pripažinę dabartį, virkauja pripumpuoti iliuzijų, kad visos šiuolaikinės problemos yra vakarykštės dienos padarinys. To ir reikia darniai veikiančiai sistemai, šiuo atveju – kad „būtų nuleistas garas“ (autorės žodžiais tariant). Režimui besilankstantys kultūrtrėgeriai – L. Donskis, L. Jonušys ar N. Putinaitė – tokius propagandinius užsakymus vykdo kuo puikiausiai.

Knygoje kalbama apie vakarykščius sovietinius žmogaus išlikimo scenarijus ir moralinį konformizmo bei kolaboravimo aspektą. Iš pradžių užsimenama apie sovietinės tikrovės ir Kanto moralės doktrinų bei „tautos“ vaizdinių neatitikimą. Ji, sovietinė tikrovė, aprašoma labai aptakiai – kaip spektaklio visuomenės tikrovė, besiremianti tik estetiniu pradu. Kalbama apie šventes, paradus, kultus ir t. t. Dar – apie žmones „ant ribos“, sugriautus kompromisų nepripažįstančių tiesos sakytojų gyvenimus. Bet tada, akylai skaitant knygą, kyla klausimas: KAS GI PASIKEITĖ PER TĄ LAIKĄ, KAI MES IŠĖJOME IŠ SOVIETINIO KALĖJIMO IR ATSIDŪRĖME KAPITALISTINIAME?

Ar unikali totalitarinė retorika (viena sakau, kita darau), kai demokratija šiuolaikiniame pasaulyje reiškia didžiųjų imperialistinių valstybių galią ir jų ekonominius interesus, nukreiptus prieš taiką ir teisingumą pasaulyje? Ar sovietinės visuomenės perkūrimas pagal turimą viziją – ne viešųjų ryšių ir korporacinės žiniasklaidos istorinis atitikmuo? Laisvalaikiu po kasdienio „arimo“ darbe žmogus verčiamas buržuazinio gyvenimo būdo, besaikio kaupimo ir vartojimo vergu, o tam panaudojamos visos įmanomos technologijos. Ar tai – ne šis tas daugiau nei fasadiniai gegužės ir lapkričio švenčių paradai ir parodomieji svarstymai darbovietėse?

O kas atsitiko su kūrybine inteligentija? Ar jos poreikiai ir horizontai tapo platesni? O gal jie irgi jaučia sunkią sistemos ranką, cenzūruoja patys save, yra priversti kurti sistemai ditirambus ir patenka į subtilesnes pinkles nei Orwello antiutopijų herojai? Ar jie nepraranda savęs, ar nedaro kompromisų su valdžia? Ar tokie kompromisai nenužudo jų laisvės sakyti ką nori – pagrindinės demokratinės laisvės? Ar kai kurie iš jų netapo režimo sarginiais šunimis? Ar kitų, neprisitaikiusių, nesužlugdė buitiniai nepritekliai? Ar fondeliai ir premijėlės yra tai, dėl ko gyvena ir kuria menininkai? O gal tai – absoliuti jų laisvės riba? Ar pati kapitalistinė sistema neišsilaiko vien dėl vidinės cenzūros?

Ar šiuolaikinė „viešoji erdvė“ (tas begalinis supermarketas) kuo nors pranašesnė už sovietinę viešąją erdvę? Ar mūsų nesukausto baimė dėl egzistencijos toje „viešojoje erdvėje“? Ar nebijome nenusipirkti vienos ar kitos prekės ir pasirodyti su netinkamu kostiumu? Ar lėkštas ir permatomas banalybės ir kvailų reginių pasaulis nesunaikino paties žmogaus, jo dvasios, ieškojimų ir noro maištauti?

Žmogaus mąstymo siaurumą ar platumą man įrodo kriterijai, kuriais jis nusako tikrovę. Riboto mąstymo žmogus, bukai besidžiaugiantis tik tuo, kad kapitalistiniame pasaulyje parduotuvės pilnos maisto, – sovietiniais laikais juk nebuvę ko ėsti, – kapituliuoja prieš vytautus kubilius, sovietmečiu ieškojusius prisitaikymo ribų ir mėginusius jas peržengti.