Knygos
Romanai (1924)
Poezija (622)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (908)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nemuno rankose

Nemuno rankose Eilės pateiktos iš 7 rinkinių (Žaltvykslės, Traukinys, Nemuno rankose, Auksu lyta Tolyn, Nuskendusi saulė, Į rinkinius neįėję eilėraščiai) ir vertimai.

Poetas J. Tysliava rašė, kaži ar taip galiu pasakyti, „triukšmingu“, laužytu ritmu. Panašiai kaip Majakovskis, bet daug mažiau ryšio tarp eilučių, tarp minčių ir nėra tokio angažuotumo, daug daugiau laisvės ir niuansų. Tarpais skaitant atrodė, kad minties visai nebelieka, kažkur išbyrėjo, išnyko tarp jų sąsajos ir puslapy plaikstosi tik, žinoma ne visai beprasmiai, sąvokų ir atskirų žodžių skudurai. Pro juos, pūstelėjus šiokiam ir tokiam vėjui (poetas šiam gamtos gaivalui skiria gal kiek perdaug eilėraščių ir įvairiausių interpretacijų su juo), pasijaučia deklaratyvūs norai, pasigirsta nerimastingas, kartais džiugus ir kasdieniškas poeto balsas. Skaitydamas vis susimąstydavau ir lygindavau, kad ir „rašikuose“ kai kurių įmantriai rašančiųjų eiles ir man dažną kartą pasirodydavo, kad tos vadinamosios „super“ poezijos ištakos prasideda nuo šio ir kitų panašiai rašiusiųjų to meto poetų.

Ir dar viena ypatybė – J. Tysliavos eilutėse daug daugiau „primityvo“, jo įvaizdžių būdingiausi modernistiniai gaivalai supinti iš miesto ir kaimo, metalo ir žmogaus bei žemės, senosios ir naujosios technikos, kosmoso ir žmogaus, dorų žmonių ir sukčių, nekaltybės ir prostitucijos... Ir tos sąvokos neniuansuotos, kažkokios kietos, vienalytės, visai nesijaučia jokio kompromiso ar dar ko nors, kas susiję su žmogaus savijauta, psichologija, jausmais. Šiuo požiūriu dabartiniai rašantieji toli nužengė, kur kas labiau išsiskleidė jutiminio pasaulio amplitudė, ji daug sugestyviau išreiškiama, maloniau ir švelniau priimama ir suvokiama.

Poeto kūryboje įžvelgiau ne vieną bandymą sugretinti nesugretinamą ir, tuo būdu, sukurti naujų įvaizdžių, be ko šiandieninis rašantysis neparašo nė vienos eilutės, o jei parašo, tai tuoj pat yra apšaukiamas beveidžiu primityvu. Pastebėsiu, kad J. Tysliava tuo keliu žengė gana sėkmingai: „Tad savo dainoms aš mylėsiu žaltvyksles, / Joms bokštus statysiu iš saulių dangaus (31 p.); Te nū jos apreiškia, jog meilės liepsnelės / Kaukolių žingsniavime gęsta lėtai (32 p.); Bangpūtis aušras vos pražydusias raško. (47 p.); Bokštai sutemas užlaužė. / Žiburių mieste netrūksta. / Kaminai padangę graužia, / Graužia, kad net dūmai rūksta (76 p.)“ ir t.t.

Kaip ir visi to meto modernistai J. Tysliava atidavė duoklę proletariatui, pagarbino jų darbininkiškus internacionalinius užmojus, sugiedojo giesmę kasdieninei duonai: „Milijonų milijonai / Savo himną uždainuos. / Seno šimtmečio mamoną / Milijonai nukryžiuos.“ (121 p.) Tačiau poeto „revoliucijos“ kelias kiek šviesesnis, neina žudyti, neina prievartauti, bet vis tiek „eina prie naujos dienos“. Bet toliau to įvaizdžio nenueina, janoniškumo liga nesuserga.

Pirmuosiuose rinkiniuose kai kur dvelkteli salomėjiškumo stilistinis braižas: „Kol mano krūtinėje vasara degs,– / Klajosiu tarp žemės, dangaus (48 p.); Nuo gėlių pavasarinių, / Spindulių tylių, auksinių / Apsvaigau. (49 p.).

Na ir baigsiu posmais apie tysliavišką vėją: „Nežabotą žirgą vėją / Dangumi pasibalnojau / Ir, sietynui sumirgėjus, / Kad nujojau, / Tai nujojau.“ (136 p.); „Iš okeano kyla vėjas. / Iš okeano pakraščių / Naktis atėjo ir nuėjo / Padangių vieškeliu plačiu.“ (160 p.). Nuėjo ir nueina, kaip visas žmogaus gyvenimas ir ne tik.

Poeto J Tysliavos kūryboje šiandieninis skaitantysis kaži kokių poezijos perlų nesuras, šis rašytojas įdomus, kaip modernizmo atstovas, kaip tokio stiliaus pradininkas.
2006-02-05
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidimo metai: 1967
Puslapių: 256
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 00:21
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-13 12:24
Novodvorskis
Poetas savitas ir džiugu, kad recenzentas atsiminė nepagrįstai primirštą prieškario dainių. Deja, recenzija kvepia mokykliškumu - nors ir aukšto lygio, bet baigiamojo egzamino rašinio stilistika, ką aš vertinčiau kaip recenzijos trūkumą. Neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą