Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas

Ši knyga išsiskiria tuo, kad tai yra prasčiausia, mano asmenine nuomone, Haruki Murakami knyga, išleista lietuvių kalba. Aišku, mokslinės fantastikos mėgėjai arba žmonės, mėgstantys tokius terminus, kaip kalkutekas, semiotekas, INKiščiai, skirstymo dėžė, sąmonės šerdis ir pan., galėtų su manimi ginčytis, tačiau tai vargu ar kaip nors keistų mano požiūri į šią knygą.

Kaip rodo jau pats pavadinimas, visas romanas yra suskirstytas į dvi dalis, kurios iš pažiūros visiškai nesisieja. Nelyginiais skaičiais sunumeruoti skyriai mums pasakoja apie gyvenimą, kuris vyksta Tokijuje netolimoje ateityje. Įdomu, kad būtent šis pasaulis vadinamas Negailestinga stebuklų šalimi. Pagrindinis herojus – išsiskyręs (įdomu, ar Murakami‘s apie kitokius rašo) trisdešimt penkerių metų vyras, dirbantis negirdėtą kalkuteko (informacijos saugotojo ir perdorotojo) darbą valstybinėje įmonėje, pavadintoje Sistema. Lyginiais skaičiais sunumeruotuose skyriuose aprašomas keistas ir uždaras Miestas, vadinamas Pasaulio galu. Čia klajoja vienaragiai, o visi Miesto piliečiai yra praradę savastį (manau būtų sudėtinga suskaičiuoti, kiek dešimčių kartų šis žodis pavartotas romane), kuri miršta kartu su jų šešėliais. Čia pagrindinis herojus – į miestą neseniai atvykęs Sapnų Skaitytojas, dar turintis savo savasties dalelę ir besigailintis, kad paliko savo šešėlį. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, kad nuo pat pirmų sakinių atsiradusi hipotezė, jog abu šie herojai iš tiesų yra vienas žmogus, pasitvirtina. Velniškai painu. Bet tai tik pradžia. Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių...

Pradžioje, idėja šitaip skaidyti romaną man pasirodė visai patraukli. O ir Haruki Murakami prozininko talentas užgoždavo visą įvykių makalynę. Bet neneigsiu, kad smarkiai nusivyliau, kai išryškėjo, kaip šios dalys susijungs. Čia ir pradėjo iš puslapių sklisti mokslinės fantastikos „margumynai“. Veltui aš taip tikėjausi kažko įspūdingesnio, bet kartu paprastesnio ir tipiškesnio Murakami‘ui.

Pasirodo, kad antrasis pasaulis, Pasaulio galas, egzistuoja Tokijuje gyvenančio herojaus, kalkuteko, smegenyse. Problema tame, kad šis veikėjas pamažu negrįžtamai grimzta į tą savo sąmonės pasaulį, pats nieko nesuprasdamas bei neprisimindamas. Tačiau padėti niekas jau nebegali, todėl jam nieko kito nebelieka, kaip tik gyventi paskutines valandas realiame pasaulyje ir laukti, kol jis išnyks ir pasikeis į Pasaulio galą.

Taigi iš tiesų verti dėmesio yra keletas pirmų ir paskutinių knygos skyrių, nes čia prasideda ir baigiasi visa intriga, dėl kurios sugebėjau įveikti visą knygą. O visas intrigos dėstymas, su aiškinimu, kaip veikia perskirstymas ir smegenyse esanti skirstymo dėžė, nuvylė, išsekino ir, manau, privertė šio romano vertėją gerokai pasukti galvą.

Bet turbūt labiausiai mane nustebino ant romano nugarėlės besipuikuojantis užrašas: „Romanas Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas apdovanotas prestižine Tanizaki premija“. Išvada tokia – arba 1985m., kai baigtas šis romanas, Tanizaki premija nebuvo tokia jau prestižinė, arba man verta susirūpinti savo, kaip skaitytojo, skoniu.