Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė modernioje filosofijoje ir literatūroje

Apie šią knygą daug nekalbėsiu. 336 puslapiai – vientisa pačių įvairiausių ir prieštaringiausių -sofų ir -logų tekstų kompiliacija. Antižydiškos sąmokslo teorijos viduramžiais ir „Siono išminčių protokolų“ radimosi istorija. Komunizmo teorija, kaip viena iš nepakantumo formų. „Rusiškoji idėja“ nuo Radiščevo iki Berdiajevo. Neapykantos fenomenas nuo Adorno iki Wittgensteino. Kaip sakoma: visko tu čia rasi, viską čia suprasi...

Būtų galima ilgai polemizuoti su autoriumi dėl neapykantos prigimties. Atrodo, L. Donskis taip ir nežino vienareikšmio atsakymo: vienur jis teigia, kad egzistuoja prigimtinis radikalus blogis bei nepakantumas, kitur – kad neapykanta nėra natūralus reiškinys. Aišku, 100% pritarčiau antrajam teiginiui: NEAPYKANTA – TAI DIRBTINIS SOCIUMO PRODUKTAS.

Neapykanta Kitam neatsiranda pati par excellence, ji užgimsta nuo klausimo „Kas tu toks?“. Atsakymas „Aš – žmogus“ klausėjo dažniausiai nepatenkina, nes nepaaiškina tavo – kaip prekės – pozicionavimo rinkoje, dar kitaip vadinamo šiuolaikiniu gyvenimu. Tik atsakymai „Aš – skaitytojas, „Maximos“ kasininkė, seimūnas“, identifikuojantys labiau ne tave, o iškreiptą tavo atspindį sociume, leidžia Kitam (tokiam pat kreivų veidrodžių fantomui) – rašytojui, „Maximos“ savininkui, rinkėjui – tave niekinti. Žodžiu, neapykanta užprogramuota pačioje dabartinio sociumo prigimtyje, ją dirbtinai sukuria visos tos socialinės atskirtys ir prarajos, kurios ypač būdingos kapitalistinei visuomenei, dar kitaip vadinamai šiuolaikiniu pasauliu...

Nesileisiu į ilgus teorinius diskursus, nes tada reiktų parašyti į knygą panašios apimties tekstą. Vietoj viso to baltojo triukšmo (kartais atrodau kaip performansininkas, kuris ant rankų pasiima negyvą triušį ir aiškina jam reliatyvumo teoriją) pateiksiu vieną praktinį tolerancijos ir neapykantos dualumo pavyzdį.

Prieš keletą metų dalyvavau Klaipėdos poetų organizuojamame kasmetiniame „Placdarme“. Tradicinis renginio „kapelionas“ buvo L. Donskis. Jūra, kopos, saulė, alus, poezija, neformali šeimyniška aplinka... Turbūt velnias mane pakurstė prieiti prie atokiau stovinčio ir alų gurkšnojančio žmogaus (tai buvo minėtasis L. Donskis) ir paklausti dviejų paprastų ir žmogiškai šiltų klausimų:

1. Ar Jūs tikrai taip manote, kaip kalbate per televizorių?

2. Kodėl jūs nuolat kalbate apie žmogų kaip apie sociumo elementą?

Atrodo, patys nekalčiausi klausimai. Į pirmąjį pašnekovas atsakė griežtu „taip“, o į antrąjį – nesuprasi ką (gal jau ir nepamenu). Kitą dieną nutariau šio žmogaus atsiprašyti už galbūt netaktiškus klausimus. Priėjau, ištariau: „Atsiprašau už nemalonų pokalbį“, kairėje rankoje ištiesiau dovanojamą knygą, o dešiniąją – tuščią – kviesdamas paspausti rankas. Nė velnio! Buvęs mano pašnekovas paniekinamai dėbtelėjo ir kažką neaiškaus sumurmėjo. Taip ir likau nesupratęs, kas iš mūsų tolerantiškas ar nepakantus – Donskis ar aš...

Grįžęs atsiverčiau L. D. interviu: „Tolerancija yra savo esme dvasinio aristokratizmo, kilnumo, nelengvo mokymosi ir nuolatinio sunkaus darbo reikalaujanti praktika, atpažįstanti kiekvieną kaip pagarbos vertą žmogų.“ Įsijungiau televizorių: L. D. kalba, kad niekada nepaduos rankos paksininkams, nes jie naudoja nacių simboliką. Vėliau jis kalbasi su šoumenu Algiu Greitai ir mielai spaudžia ranką žmogui, kuris dar vakar savo „Radijo šou“ svaidėsi antisemitiniais anekdotais...

Barba non facit philosophum. Vienas. Ex factis non ex dictis amici pensandi. Du. Concordet sermo cum vita. Trys. Ir galiausiai: Cave canem!