Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė modernioje filosofijoje ir literatūroje

Viršelio dizainas nemalonus, net trikdo regėjimą. Gal jis tiesiog skirtas neigiamoms emocijoms kelti – juk rašoma apie neapykantą?

Užtat geras emocijas sukelia autoriaus kolegos iš Suo­mijos Timo Airaksineno parašyta įžanga: „Aš tikiu ne viskuo, ką Leonidas Donskis sako savo naujoje knygoje „Neapykantos formos“. (…) Aš noriu, kad manęs neapkęstų.“ Ne kiekvienas galėtų pirmame puslapyje išspausdinti tokį prieštaringą ir žaismingą atsiliepimą.

T.Airaksinenas nurodo ir kelias silpnas knygos vietas. Pirma – autoriaus įsitikinimą, jog egzistuoja radikalus blogis. (Logiškai mąstant, tuomet turėtų būti ir radikalus gėris?) Antra, L.Donskis nuo pat pradžių įrodinėja, kad neapykanta ryškiausiai reiškėsi XIX–XX a., nors kiekvienas istorijos vadovėlis liudija priešingai. Filosofai taip pat galėtų paprieštarauti dėl „slidžios“ modernybės sampratos, tačiau autorius akivaizdžiai labiau krypsta į sociologiją nei į filosofiją.

Pasak R.Jokūbaičio, lietuvių filosofija apskritai remiasi gerai išplėtota citavimo kultūra. „Neapykantos formos“ – taip pat puikus citavimo pavyzdys: aptariami ir viduramžių, ir nelabai populiarių Rytų Europos autorių veikalai, ir mažiau žinomų prancūzų bei vokiečių autorių raštai, ir daugybė kitų.

Čia labai daug informacijos apie įvairiausius žmonijos įsitikinimus ir ideologijas. Nuvainikuojami mitai, kuriuos taip mėgsta viešai išpažįstantys Vakarų demokratiją ir intelektualumą. Pasirodo, utopijų ir antiutopijų kur kas daugiau, nei žinome, o apie marksizmą įmanoma kalbėti be pykčio. Sugebami paaiškinti Renesanso tapybos ypatumai, rusų etnocentrizmas, žydų ir moterų panašumai, o antisemitizmas yra autoriaus mėgstama tema, prie kurios jis nuolat grįžta. Apskritai aptarinėjama labai daug temų ir autorių.

Gal net per daug vienai knygai, nes kartais pateiktos nuomonės yra tokios prieštaringos, kad jų gretinimas kelia tam tikro šiurkštumo įspūdį. Bet skaityti yra tikrai įdomu, o paskutinis sakinys – maloni staigmena: „Tobula neapykanta nuolat apsimeta meile“ (p. 298). Atrodo, daugiau tokių knygų reikėtų skaityti tiems, kas laiko save inteligentais arba intelektualais: kuo platesnis jų akiratis, tuo geriau.