Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė modernioje filosofijoje ir literatūroje

Ši knyga yra pastanga pateikti interpretacinę struktūrą, kurioje galima teoriškai atkurti moderniosios įaudrintos vaizduotės simbolines konstrukcijas: visuomenės sąmokslo teoriją, politinį šališkumą ir ideologinį fanatizmą, ideokratinę neapykantą, istorinį pesimizmą ir apokaliptinę istorijos filosofiją, neapykantą sau, marksizmą kaip visa apimantį mesianistinį kolektyvinio išganymo pažadą ir kaip pasaulietinę ideokratiją.

XX amžiuje neapykantos politika toli pranoko net labiausiai įaudrintą vaizduotę - beveik visos XX a. žmonijos kartos gali teigti mačiusios pasaulio pabaigą.

Leonidas Donskis (g. 1962 m. Klaipėdoje) – filosofas, kultūros kritikas, eseistas, LTV kultūros pokalbių laidos „Be pykčio" autorius ir vedėjas. Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius, profesorius. Helsinkio universiteto socialinės ir moralės filosofijos docentas. Kviestiniu profesoriumi ir tyrinėtoju dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose. Knygos publikuotos Lietuvoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje.

Galima sakyti, kad ši knyga radosi iš mano patirties įvairiose politinėse santvarkose, švietimo sistemose, visuomenėse ir kultūrose. Kadangi užaugau daugiakultūrėje šeimoje ir buvau auklėjamas Rytų Vidurio Europos šalyje, gana anksti patyriau visuomenės gyvenimo ir žmonių santykių nenuspėjamumą, pažeidžiamumą ir trapumą.


Komunistinėje ideologijoje ir sovietiniame režime įsišaknijusiai neapykantai buvo atsakoma tokia pat stipria neapykanta, engiamų individų ir tautų jaučiama Sovietų Sąjungai ir jos skelbiamam naujajam tikėjimui. Tarp žudiko ir aukos neapykantos negalima dėti moralinio lygybės ženklo, bet šioje nepasotinamos neapykantos epochoje santykiai visada gali ūmai apsiversti, vaidmenys - susikeisti vietomis.


Šią mano patirtį papildė aiškus suvokimas, ką reiškia turėti daugialypes, bendraujančias tapatybes pasaulyje, kuris postuluoja tvirtą lojalumą ir vieną, visam laikui nustatytą tapatybę. Gyvendamas keliose šalyse aš suvokiau, kad, man laikant save žydų kilmės lietuviu kosmopolitu, ši tapatybė nėra lengvai pripažįstama.


Kaip pats patyriau, žmonės su keliomis tapatybės plotmėmis apibrėžiami klasifikavimo įrankiais ir išankstinėmis nuostatomis tų, kurie klasifikuoja. Pavyzdžiui, kai kurie mano tėvynainiai, nors anaiptol ne visi, linkę pabrėžti mano žydišką kilmę, kaip prieštaraujančią ar bent keliančią iššūkį nežydiškai mano tapatybės daliai.


Vakarų europiečiai linkę traktuoti mane kaip rytų europietį politine prasme, šitaip primindami man tai, kas laikoma Rytų Europos atsilikimu ir iš to kylančią civilizuojančią Vakarų Europos misiją.

Nuo gryno stereotipų klijavimo iki klasinės, ideologinės, politinės arba rasinės neapykantos - ilgas ir vingiuotas kelias. Tačiau galima manyti, kad neapykanta dažnai kyla iš valios neteisingai suprasti. Stereotipai ir mąstymo klišės siejasi su mūsų poreikiu jausti dvasinį saugumą ir pasaulio nuspėjamumą. Neapykanta visada rodo prarastą aiškumo ir saugumo jausmą. Tie, kurie įveikia savyje polinkį mąstyti priešingybėmis, mestis į kraštutinumus arba kliautis saugiais stereotipais, sudaro mažumą.

Tačiau visiems, kas turi bent šiokių tokių socialinės analizės sugebėjimų, vis labiau aiškėja, kad neapykanta nėra rytų europiečių arba musulmonų visuomenių monopolis. Vakarų visuomenėse neapykanta įgyja sąmokslo teorijų, karingos moralinės laikysenos ir radikalių politinių idėjų pavidalą - nuo kovos su globalizacija iki civilizacijų konflikto, jau nekalbant apie ideologinės, politinės ir rasinės neapykantos kurstymo grupes.


Aš palengva priėjau prie išvados, kad neapykantos kultūroje neslypi jokia regima empirinė motyvacija, išskyrus mūsų siekį mechaniškai stabilizuoti kintančią ir neatpažįstamą tikrovę arba radikalizuoti savo laikyseną, čia matant vienintelį kelią iš netikrumo ir dvilypumo.

Ši knyga - rytų europiečio filosofinis dienoraštis. Kartu ji atspindi mano, kaip keliaujančio mokslininko, pastarųjų metų gyvenimą. Pirmas skyrius parašytas Švedijoje, Suomijoje ir Olandijoje, o likusi dalis Alabamoje (JAV) ir Lietuvoje.


Be to, tam tikra prasme šią knygą galima laikyti pasakojimu apie mano literatūrinius ir filosofinius pomėgius. Rašydamas gvildenau moderniąją vaizduotę kaip teoretikas ir kaip skaitytojas. Buvau pasišovęs susieti savo mėgstamus rašytojus - Jevgenijų Zamiatiną, Michailą Bulgakovą, George ą Orwellą, Czestawą Mitoszą, Arthurą Koestlerį, Milaną Kunderą ir kitus - su savo mėgstamais filosofais bei sociologais - Oswaldu Spengleriu, Hannah Arendt, Raymond'u Aronu, Louis Dumont'u, Ernestu Gellneriu, Vytautu Kavolių, Zygmuntu Baumanu ir Leszeku Kolakowskiu.

Tai darydamas taip pat stengiausi sukurti interpretacinį karkasą intensyviam interdisciplininiam polilogui tarp politologijos, civilizacijų teorijos, literatūros filosofijos, istorijos filosofijos ir kultūros filosofijos.


Man atrodė jaudinamai simboliška, kad galutinai pabaigti šią knygą turėjau garbės name, kuriame gimė Czeslawas Miioszas, vienas iš šios knygos herojų ir vienas didžiausių dvidešimto amžiaus intelektualų. Miloszo namas Šeteniuose, Lietuvoje, kur jis praleido vaikystę, neseniai tapo Czeslawo Miloszo kultūros centru. Buvo didelė garbė dirbti vietoje, turinčioje esminį vaidmenį Miloszo gyvenime ir poezijoje.


Tebūnie ši knyga laikoma mano susižavėjimo Czeslawu Miloszu ir pagarbos jam ženklu - jo kūriniai tiesė tiltus tarp individų, visuomenių ir kultūrų, jo nepriekaištingai įžvalgios politinės esė perspėjo žmoniją apie grėslias moderniosios neapykantos, dėvinčios meilės ir užuojautos kaukę, formas.

Leonidas Donskis (Knygos pratarmė)