Mūsų nerimo žiema

Baigusi vidurinę mokyklą, išlaikiusi brandos egzaminus, buvau pasakiusi sau, kad niekada nebeskaitysiu klasikos. Gal tai buvo tik dvylikos mokslo metų išvarginto abituriento mąstymas? O gal niekada nereikia sakyti niekada?

John Steinbeck romanas „Mūsų nerimo žiema“ pralaužė mano mintyse ledus.

Pagrindinis herojus - Itenas Alenas Houlis. Jis - Niu Beitauno miesto parduotuvės pardavėjas. Artumas su miestu besąlygiškas:

„Mūsų Niu Beitaunas – gražus miestas, senas miestas, viena iš tų pirmųjų gyvenviečių Amerikoje, kurios buvo tikrai vertos miesto vardo.“

Houlių giminė praeityje garsėjo kaip banginių medžiotojai. Tai turtinga ir garbinga šeima. Didžiosios depresijos metu Houliai prarado turtą. Liko tik namas. Garbingos giminės atstovas Itenas Alenas Houlis pradeda dirbti buvusioje savo parduotuvėje pardavėju svetimšaliui italui Maruliui. Mažame miestelyje jaučiasi praradęs garbę ir jam sunku suvokti gyvenimo suktybes ir negarbingumą. Romane daug Iteno monologų ir svarstymų.

Knyga lengvai skaitosi. Žaismingi Merės ir Iteno Houlių dialogai praskaidrina pilką kasdienybę, bet taip pat sarkastiškai išsako jų nusivylimą esama padėtimi. Tą neaiškumą Itenas jaučia vis labiau, grimzdamas į nemoralius veiksmus, ir pradeda vis dažniau abejoti pasaulio ir žmonių tikrumu. Pvz. „daugybės dalykų nežinau apie Merę ir, tarp kitko, nenumanau, ką ji apie mane žino ir ko nežino“. „ Man rodos, kad Merė, kuri tarytum viską man pasakoja, iš tikrųjų labai mažai tepasako. Reikia apie turtą pagalvoti. Ar Merei pačiai turto reikia, ar ji man turto nori?“.

Klasikiniam romanui būdinga vaizduoti detaliai aplinkos vaizdus. Jūros krante savas Kampas, kurį aplanko Itenas. Kiekvienas žmogus turi savo vietą. Kampo svarbumas išsakomas Iteno žodžiais:

„Esu sutikęs žmonių, kurie žvelgia įbauginto žvėries žvilgsniu, tarytum ilgėtųsi ramios, nuošalios vietelės, kur sielos virpesiai nurimsta, kur žmogus lieka vienui vienas ir gali pats savyje susivokti.“

Šiame romane labai akivaizdžios giliai įsišaknijusios taisyklės, gyvenimo būdas ir kt. Juokingai vaizduojamas valdžios savivaliavimas, naktinis policininko patruliavimas. Tokių šmaikščių detalių, kaip Iteno rytinės kalbos su prekėmis parduotuvėje, gausu. Itenas susiduria su vidiniu konfliktu. Itenas parduotuvėje kalba su prekėmis:

„Galbūt gerumas – silpnybė? Marulis sakė, kad pinigai beširdžiai... moralė reliatyvi, ir elgesio normos, ir nuodėmės sąvoka taip pat reliatyvi. Visa reliatyvu reliatyviame pasaulyje.“

Jį bando papirkti – jis atsisako kyšio. Jis ginasi turtingo gyvenimo:

„Klysti, mieloji. Aš bijau beviltiško nusiminimo, panikos, kurią neša pinigai, išpuikimo ir pavydo.“

Kaimynė būrėja išburia turtingą ateitį. Viskas pradeda suktis labai skubiai. Visi veiksmai artina Iteną Houlį prie praturtėjimo: geriausio vaikystės draugo alkoholiko palikta pagal testamentą pieva, kuri itin vertinga miestelio aerodromui įsteigti; pasiūlomas mero postas; italo Marulio palikta parduotuvė, jam išvykus atgal į Italiją, kažkam išdavus, kad jis nelegalus emigrantas; laimėtas sūnaus rašinys; kaimynės vilionės.

Lyg ir tikiesi romano pabaigos laimingos, tačiau visos apgavystės prislegia pagrindinį herojų. Itenas sužino, kad sūnus perrašė žymių Amerikos politikų kalbas ir laimėjo rašinio konkursą. Skaudu. Bet dar skaudžiau, kad brolį išdavė sesuo, garbingo Iteno dukra, Elina. Elina bando sulaikyti nusiminusį tėtį: „Paimk mane kartu. Tu nebegrįši.“ Itenas išeina vedinas dviprasmių jausmų.

„Išbėgau tekinas. Man regis, jog bėgau nuo jos ir nuo Merės.“

Itenas baigia savo gyvenimą savižudybe.

„Kiekvienas neša savo žiburį, savo vienišą žiburį... Mano žiburys užgeso. Nieko nėra juodesnio už užgesusią dagtį.“

Knygoje plazdėjo nerimas. Lyg viskas ir gražu, bet lyg pro šydą matėsi kiekvienoje eilutėje žmonių apgaulė, pridengta atvirumu.

Visa knyga kupina nerimo, tačiau skaitosi itin lengvai. Gal tokia artima šiandienai? Tokia švelni klasika apie tą vienatvę minioje, kuri dvidešimt pirmojo amžiaus Žemės gyventojams vis stipriau ir skaudžiau pakerta vidines stiprybės šaknis.