Mozaikos nusikaltimai

Istorinis detektyvinis romanas – bene populiariausias ir daugiausiai dėmesio susilaukiantis pastarųjų metų literatūrinis žanras. Jei neklystu, viskas prasidėjo nuo U. Eco „Rožės vardo“ sėkmės. Vėliau vienas po kito visame pasaulyje pasirodė įvairiausi panašūs kūriniai. Kai kurie iš jų susilaukė didelės sėkmės ir pripažinimo, kiti buvo palydėti aršių ginčų, treti taip ir liko dulkėti knygynų lentynose. Vieni autoriai savo kūriniais siekė pateikti miglotai istorijos puslapiuose aprašytų asmenybių ar įvykių egzistavimo interpretacijas, kiti gi stengėsi sugriauti mums priimtiną ir istorijos tėkmėje susiformavusį požiūrį į pasaulį, vertybes ar dogmas.

Giulio Leoni „Mozaikos nusikaltimus“ trumpai apibūdinčiau kaip romaną, kuris nėra toks sudėtingas kaip U. Eco kūriniai, bet nedrįsčiau jo sugretinti ir su banaloka D. Brown kūryba. Taigi, tai – kažkas tarpinio.

„Mozaikos nusikaltimų“ fabula taikliai ir intriguojamai pateikiama ketvirtajame knygos viršelyje:

Florencija 1300 m. Prie neužbaigtos mozaikos randamas žiauriai nužudyto garsaus meistro Komačino lavonas. Prioras Dantė Aligjeris nagrinėja įvykį. Tai jo pirmasis oficialus tyrimas, bet jis jau yra parašęs kriminologinį traktatą „Dieviškoji komedija“ ir puikiai išmano žmogaus proto ir sielos vingrybes.

Tirdamas nusikaltimą, Dantė seka painiais pėdsakais, kurie pilni intrigų ir paslapčių. Kodėl buvo nužudytas popiežius? Ką Florencijoje veikia tamplieriai? Kodėl mieste staiga atsirado tiek daug aukso? Tik Dantė gali sudėlioti šitą mozaiką... Vėl nusileidęs į pragarą jis suvokia, kad blogis yra daug arčiau nei mes įsivaizduojam.

Dantė sužino paslaptį, kuri žmonijai gali padovanoti aukso amžių arba pasmerkti ją chaosui. Jis turi nulemti istorijos eigą...

Rašytojas vaizduoja Dantę kaip išmintingą, gudrų ir tvirtą asmenį. Tačiau jis turi ir silpnybių, kurios daro jį žmogiškesniu. Jis išdidus, o gal net ir išpuikęs, kartais susierzinęs ir piktas, kenčiantis nuo migrenos ir turintis piniginių sunkumų bei nesugebantis atsispirti moterų gundymams ir vilionėms.

Dantė, sulaukęs visuotinio pripažinimo kaip poetas ir ypatingų sugebėjimų asmuo, būdamas valdžios atstovu, į susiklosčiusią situaciją žvelgia per savąją prizmę ir teigia, kad nusikaltimas yra nedoras, bet žmogaus prigimčiai nesvetimas dalykas. Jis lydi mus nuo pirmojo nuopolio Edene. Ir nuo pirmosios žmogžudystės, kai Kainas pasikvietė brolį į ganyklą <...>. Bet juk nėra tokios minties paslapties, kurios protas ir gebėjimai negalėtų atskleisti. Žmogus palieka ant aukos kūno ne tik rankų, bet ir savo sielos pėdsakų. O kadangi veikia kažkokia nematoma ir paslaptinga trauka, auka šaukiasi savo žudiko. Taigi gyvasis ir mirusysis atspindi vienas kitą.(73-74 p.)

Dantė yra be galo atsidavęs Florencijai ir jos žmonėms, todėl mato visas čia įsišaknijusias blogybes, nes miestas, galėjęs tapti naująja Roma dėl išmintingų įstatymų ar antraisiais Atėnais dėl puikių meno kūrinių, pamažu ėmė virsti nauja Babilonija, kurioje klesti pagedę papročiai. (191 p.)

Tačiau prioras nenuleidžia rankų ir tiki, kad jis galės bent ką nors pakeisti vykdydamas šį tyrimą, mat <...> niekšiškumas, ambicijos ir bukas žiaurumas – trys nuodėmės, niokojančios Florenciją. Kad miestas būtų išgelbėtas, reikėjo jo išminties, mokslo ir intuicijos. (141 p.)

Naujojo amžiaus pradžios Florencijos miestas kupinas intrigų ir smurto, tačiau tuo pat metu čia vyksta entuziastingi moksliniai tyrinėjimai ir intelektualiniai debatai. Būtent šiuo laikotarpiu įsižiebė mirtini religiniai konfliktai, buvo pradėtas globalizacijos procesas ir ekonominė revoliucija.

G. Leoni romane puikiai vaizduojamas istorinis laikmetis, mat čia pateikiama gausybė detalių iš ezoterikos, mitologijos, religijos, istorijos ar filosofijos, kurios nevargina skaitytojo, o stebuklingai kuria bendrą atmosferą. Pasakojimas plėtojamas palengva, palaipsniui atskleidžiant vis naujų faktų, detaliau supažindinant su veikėjais ir jų aplinka, todėl paslaptingumo ir įtampos kreivė nuolatos kyla aukštyn.

Giulio Leoni teigia, kad vertina istorinį detektyvinį romaną dėl dviejų esminių šio žanro bruožų: paslaptingumo, kaip pastovaus sėkmės garanto, ir istorijos, kaip praeities, į kurią pabėgama nuo šiuolaikiškos slegiančios dabarties tam, kad įžengtum į milžinišką vaizduotės ir fantazijų karalystę.