Mikrokosmas, arba Sogos Teorema

– Mama, visur pilna kraujo.
– Tačiau šalis stabili.
(p. 248)

Tokius įžūlius knygų rinkodarininkus kaip Frédéricas Beigbederis ir šios knygos autorius reikėtų iškart siųsti velniop. Abu – jauni prancūzai, pijaro žvaigždūnai, vienas po kito atgabenti į didžiausią Lietuvos knygų turgų didžiausio Lietuvoje literatūrinių žvaigždžių gaminimo fabriko – leidyklos „Tyto alba“. Pirmasis jų, kaip teigia lietuviška geltonoji spauda, nori tapatintis su seksualiniu gigantu („F. Beigbederis: Lietuvoje mano vardas yra orgazmo sinonimas“, Lietuvos rytas, 2006.VI.22), o antrasis čionai atvykęs trokšta viešai prarasti nekaltybę – persiplėšti literatūrinių pseudonimų hymen („Prancūzų rašytojas chameleono kaukę nusiplėšė tik Lietuvoje“, Lietuvos rytas, 2008.II.25). Abu mūsuose sukėlė viešųjų ryšių inspiruotą pseudofurorą ir išvyko tęsti turnė į kitas rinkas – staipytis kitose knygų verslo šou scenose ir mėgautis trumpalaike paraliteratūrine šlove.

Abu šie autoriai – beveik identiški, tarp jų galima atrasti vos pusantro skirtumo. Pirmoji skirtybė: F. Beigbederio rašliavos yra absoliutus niekalas (skaitykite C&P vertinimą „Išpindėjusio varliasnukio užrašai“, Šiaurės Atėnai, 2006.III.10), o... Varliasnukio 2 (knygos autorius vis dar slepia savo vardą, tad paprastumo dėlei pavadinkime jį, pavyzdžiui, šitaip) užrašai pretenduoja į visai pusėtinos literatūros vardą. Antroji (nežymi) skirtybė: F. Beigbederis reklamuoja savo pavardę atvirai ir tiesmukai, o Varliasnukis 2 šiam reikalui pasitelkia postmodernistinio pijaro priemones. Atvirai sakant, prieš knygų mugę puoselėjau nedidukę slaptą viltį, kad šis autorius bus panašus į C&P ir savo literatūriniais pseudonimais (Asuka Fujimori, Thomasas Taddeusas) pratęs garbingas dadaistų bei neoistų tradicijas ir kovos prieš meno „supopsinimą“ bei popžvaigždžių kultą. Deja, nieko panašaus neįvyko. Varliasnukis 2 pasisvaidė tuščiomis idėjomis – „XX amžiuje pats autorius ir jo asmenybė buvo svarbesni už kūrinį“, „Laikas sulaužyti šiuos rėmus“, „Kūrinys gali egzistuoti ir be autoriaus“ – ir puolė fotografuotis bei dalyti autografus. Ir, aišku, išėjo visiškai priešingai, nei jis stengėsi deklaruoti – žiniasklaida pasičiupo jį patį, o ne kūrinį ir ėmė tiražuoti jo atvaizdą, o ne menines idėjas. Taigi buki knygų vartotojai buvo dar kartą gražiai suvystyti: jie gavo ne nuostabų Marcelio Duchamp’o plagiatą, o nykią Ernesto Hemingwayaus parodiją – dar vieną plastikinę literatūrinę lėlę.

Kadangi, kaip jau minėjau, Varliasnukis 2 rašo pusėtiną literatūrą, tai būtų nuodėmė pakartoti korporacinės žiniasklaidos strategiją ir nuošalėje palikti pačią knygą.

Pirmas įspūdis: „Mikrokosmas“ parašytas tipinio japonų andergraundo rašytojo, pretenduojančio į mainstreamą. Nepriekaištingi natūralaus žiaurumo vaizdai, malonūs sadistinių kankinimų fragmentai ir uždegančios nimfomaniško sekso scenos – viskas vaizduojama rytietiškų paslapčių ir žavesio kupiname senovės Japonijos fone. (Avangardistai Shuji Terayama, Shinya Tsukamoto arba net „popsinis“ Takashi Miike pagal šį romaną tikrai susuktų (arba būtų susukę) japonų kinematografui būdingą smurtinį filmuką.) Bet tokios mintys kyla tik skaitant pirmuosius 30 puslapių. Vėliau romanas įgyja gana standartinius vakarietiškos istorinės epopėjos bruožus, tad likusius 300 puslapių tenka skaityti kažką panašaus į sumodernintą V. Hugo. Panašumų yra, bet šis romanas nepalyginti geresnis už kokius nors vargingus „Vargdienius“.

Romane meistriškai manipuliuojama žiūros rakursais į dvi, atrodo, tokias skirtingas, bet kartu ir beveik identiškas epochas: išsigimėlišką VII amžiaus Japonijos imperatoriaus dvarą ir dar labiau išsigimusią militaristinę prieškario Japonijos visuomenę. Pagrindinis veikėjas kilmingos giminės palikuonis Hitošis Soga deramai pratęsia savo šalies valdančiojo klano tradicijas – tampa pabaisa kaip ir jo protėviai. Suimtas Hitošis – pasaulinio garso logikos profesorius – nė nemano neigti savo kaltę. Taip, per 24 metus jis žvėriškai nukankino 647 mergaites, kurioms tebuvo 10–12 metų. 34 puslapiuose autorius vardija nužudytų mergaičių istorijas ir jų kankinimo būdus. (Tuo autorius šiek tiek panašus į knygos herojų, kuris kankino niekuo dėtus Dievo sutvėrimus ištisomis savaitėmis.)

Kodėl žudė pasaulio galingųjų palikuonis? „Hitošis ilgai jiems kalbėjo apie savo kosmologiją, apie nerealius pasaulius, apie pernelyg didelį kvantų skaičių ir transcendentinius budas. Jis jiems papasakojo vieną dieną užgimęs pilname pasaulyje ir pabudęs tuščiame“ (p. 287). Tas pabudimas „tuščiame pasaulyje“ – bene vienintelis aiškesnis žudiko logikos ir motyvacijos paaiškinimas. Autorius, kaip dabar madinga, neduoda tikslaus ir vienareikšmio atsakymo. Atseit susigalvokit patys. Visą romano fabulos seką ir herojaus elgesio evoliuciją galima bandyti aiškinti froidistiškai – psichinėmis anomalijomis, seksualiniais nusivylimais ir pan. Tačiau šiuo atveju tai būtų per daug banali ir tiesmuka interpretacija. Dviejų epochų susiejimas per tiesioginį kraujo ryšį mums kužda kitą sprendimą – tokie žudikai buvo visa Sogų giminė. Visais laikais jie vienaip ar kitaip žudė, vieni – atviriau, kiti – subtiliau. Sogų dinastijos valdovai sadistiškai naikino žmones visiškai atvirai, na, o šiais laikais reikia truputėlį pasisaugoti ir susikurti šiokią tokią priedangą.

„Tuščias pasaulis“, kuriame pabunda knygos herojus, – tai pasaulis, kurį per ilgus šimtmečius sukūrė jo seneliai ir proseneliai. Tai pasaulis, kuriame viešpatauja pati griežčiausia hierarchija, pats brutaliausias militarizmas, pats šiurkščiausias patriarchatas, pati ištvirkėliškiausia moralė ir pati bjauriausia prievartos sistema. Autorius sako, kad tas pasaulis – tai šintoizmo, samurajų, sakūrų, kamikadzių ir kompiuterių Japonija, kuri romano pabaigoje patiria visai logišką bausmę – virš Hirosimos sprogus atominei bombai žūsta 100 tūkstančių žmonių, tarp jų ir Hitošis Soga.

Ir nė kiek negaila Hitošio. Negaila jo artimųjų. Negaila jo pažįstamų ir nepažįstamų. Negaila japonų. Negaila to tuščio jų pasaulio. Negaila Japonijos. Negaila, ir tiek.

Kita vertus, šio romano problematika ganėtinai universali (kaip dabar madinga sakyti – globali), todėl Japonija čia niekuo dėta. Prancūzas Varliasnukis 2 galėjo lengvai pakeisti kai kuriuos vardus, datas, faktus ir parašyti romaną apie, pavyzdžiui, Ameriką. Arba, pavyzdžiui, Lietuvą. Šintoizmą pakeitę sukrikščioninta pagonybe, samurajus – LDK kunigaikščiais, sakūras – vyšniomis, kamikadzes – partizanais, o kompiuterius – žagrėmis, gausime kuo tiksliausią dabartinės Lietuvos vaizdą su ta pačia hierarchija, militarizmu, patriarchatu etc. Vaizdą tos Lietuvos, kurios irgi nė truputėlio negaila.

P. S. Orientalistikos centro lektorius Arūnas Gelūnas per knygų mugę krimtosi: „Ši knyga yra tikras skandalas. O dar didesnis skandalas yra tai, kad knygos išleidimą parėmė japonų fondas (Japan Foundation).“ Manau, pagrįstai.