Mikrokosmas, arba Sogos Teorema

Lenko, apsimetančio japone, didelių užmojų romanas parašytas prancūziškai ir labiausiai primena vaikišką dėlionę. Jis nuolat nenumaldomai ką nors primena: scenos iš senovės Japonijos gyvenimo – filmą „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“, pasakojimo stilius – Gabrielio Garcia Marquezo „Patriarcho rudenį“, moksliniai intarpai – populiarias knygas apie slaptus mokslinius atradimus ir senovės mokslininkų draugijas…Pripildytas, rodos, beveik visai nereikalingų, bet labai ilgų dialogų, romanas sukonstruotas itin sudėtingai: siekiama aprėpti ir Japonijos praeitį, ir dabartį, ir galimą ateitį. Ir dar pateikti enciklopedinių žinių bei faktų apie Japoniją, samprotavimų apie logikos mokslo istoriją ir ryšį su religija: „Palaidojęs logiką, šiuolaikinis mokslas vėl ją atranda. (…) Vartojama universali kalba yra matematikos kalba, ir tai nėra objektyvumo garantija, nes šiuolaikinis mokslas ir jo akademijos, jo dėsniai ir jo šventos figūros funkcionuoja tarsi į racionalizmo dogmas atsivertusi Bažnyčia“ (p. 121). Būtent šios dalys, kuriose autorius, matyt, dėsto savo paties mintis šiuo klausimu, atrodo įdomiausios ir originalios.

Dar čia yra politinių intrigų, pasaulio religijų lyginimų, žinių apie Japonijos istoriją ir santykius su kitomis pasaulio tautomis, egzotiškų ir erotiškų imperatorių nuotykių aprašymų. Galima būtų numanyti, kad dėl to romanas pirmiausia patiktų besižavintiems japonų tradicine kultūra. Bet kadangi autorius – ne japonas, kalbos stilius europietiškas: glaustai ir sausu oficialiu stiliumi siekiama sugrūsti į vieną sakinį kiek įmanoma daugiau informacijos: „Nacizmas ir jo niekinga rasių teorija mus pažemins labiau negu paskutinį likusį baltaodį žydą. Rasizmas – ne pats geriausias kolonizuotų Azijos tautų išlaisvinimo gynėjas“ (p. 229). Pagrindinis veikėjas labai žavisi logika, tad siekia bendradarbiauti su Vakarų mokslininkais. Jis siekia sukurti mistinę loginę mašiną, kuri įvestų tvarką pasaulyje. Atvirai kalbant, kuo toliau, tuo pasakojimas atrodo painesnis, todėl skaityti mokslinę fantastiką ar šiuolaikinę japonų animaciją vis labiau primenantį romaną galiausiai pasidaro ne tik sunku, bet ir neįdomu. Per daug čia visko prikrauta, o juodasis humoras, giriamas ketvirtajame viršelyje, matyt, toks subtilus, kad jį net sunku pastebėti (nebent tai tokios frazės kaip „Išsitrauk ginklą ir padaryk iš jų paštetą“, p. 201). Velniškai gudru.