Miegantis teodendronas//Śpiący teodendron

Lapkričio pabaigoje pasirodė Sigito Gedos poezijos knyga „Miegantis Teodendronas: Senieji jotvingių eilėraščiai“. Išleista ji ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, iliustruota dailininko Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos darbais. Taigi dvikalbė knyga, dėl to iš karto paminėkime ir lenkišką jos pavadinimą: „Śpiący Teodendron: Stare wiersze Jadźwingów“. Į lenkų kalbą šio rinkinio kūrinius išvertė Agnieszka Rembiałkowska.

Dvikalbės paprastai būna antologijos, rinktinės. Šįkart kitaip – tai nauja poezijos knyga.

Išleidimo ypatumas šįsyk irgi įsidėmėtinas. Knygą bendradarbiaudamos išleido dvi dviejų kaimyninių šalių leidyklos: Lenkijos „Ex Libris Galeria Polskiej Ksiąźki Sp. z o.o.“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Pirmas toks įvykis, taigi pabrėžtinas. Knyga platinama ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Varšuvoje ir Vilniuje jau buvo jos sutiktuvės. Visi šie faktai raiškesni negu patetiškos frazės apie bendrą buvimą Europos erdvėje ir puikius kaimyninių šalių santykius. Vertėja keletą kartų keliavo į Vilnių, kad išgirstų, kaip poetas pats skaito savo kūrinius, ir išgirstų jo paaiškinimus apie mįslingesnes realijas ir keblesnius žodžius.

Tiek faktų. Dabar – apie kūrinius, sutelktus į naują S. Gedos rinkinį.

Puikus serbų rašytojas Miloradas Pavičius yra parašęs knygą „Chazarų žodynas“. Apie chazarų gentį mažai kas žinoma, taigi rašytojui buvo didis patogumas ne tiek atkurti, kiek sukurti jų gyvenimo ir pasaulio suvokimo visumą.

Ne ką daugiau žinome ir apie jotvingius. Taigi S. Gedos literatūrinė trajektorija, nusakyta žodžiais „Senieji jotvingių eilėraščiai“, suteikia jam daug galimybių. Mitai, paslaptys, kūrybiniai įsivaizdavimai, kuriuose žmogus sieja save su laike nutolusiais protėviais – vienas iš svarbiųjų poezijos šaltinių. Pagal tai, ką žinome apie jotvingių gyventas vietas ir apie jų gymį bei charakterį, S. Gedą galima priskirti jotvingiams. Vieno iš žinomų jotvingių kunigaikščių, kuriam tekdavo vadovauti ir kariuomenei, vardas buvo – Gedėtas. Tokius ir panašius faktus literatūroje galime vadinti atsitiktinumais, tarti rimtai ir su šypsena, bet tai nekeičia reikalo esmės – jeigu pasitarnauja kūrybiškumui, tai ir gerai. Šios dvikalbės knygos spalvų gamai priklauso žinia, kad jotvingių gyventa ir Lietuvoje, ir Lenkijoje (Baltarusijoje irgi). Bent trys lenkų mokslininkai yra parašę knygų apie jotvingius.

S. Gedos naujos knygos eilėraščiai tikrai nėra suvaryti į vienos temos ar dominuojančio įvaizdžio gardą. Jie labai įvairūs. Bet aš tikrai nustebau, kai perskaičiau knygos pratarmę. Iš tiesų ji buvo parašyta vėliau nei susiklostė knygos visuma (leidėjai pakalbino autorių, ir jis parašė tą pratarmę). O nustebau dėl to, kad į knygą sutekėjusių įvairiausių tekstų esmę poetas apibrėžė tikrai preciziškai, nors pati pratarmės kalba atrodo tartum nerūpestinga, viskas sudėliota iš nuotrupų.

Žiūrėkim, kas pabrėžta. Miegas kaip ramybė ir kaip gilumoj glūdinti, galinti prabusti jėga. Čia prasitariama apie jotvingius ir apie pagonybę – gamtinę, laukinę substanciją, kuri gali būti prižadinta. Miegantis yra Teodendronas – vienas iš Bizantijos valdovų; jis turėjo priimti krikštą ir dėl to paaukoti savo kūdikį. Čia poetas mums primena, kaip buvo apkrikštyti lietuviai ir lenkai. Ir dar paaiškina, kad Teodendronas senąja graikų kalba būtų – dieviškasai medis.

Neketinu plėtoti šių komentarų – jau aišku, kad knygos idėja prisodrinta prasmių.

Viskas atrodo rimta ir net didinga. Bet knygą skaitantis žmogus, ypač iš rečiau skaitančių šiandieninę poeziją, gali pagūžčioti pečiais: ką jūs čia paistote – štai pajuokavimas apie sukeistas moters ir velnio galvas, štai pasakėlė apie žaltytes, kurios išsiurbia arklių kraują ir pieną, štai senių erotikos vaizdelis…

Tas ir yra įdomiausia – kad iš labai skirtingų tekstų, išoriškai panašių į laisvus eskizus, susiklosto tas idėjų ir vaizdų miglotas koncentratas, apie kurį čia kalbėta. Kaip iš spalvotų stikliukų, reikiamai nugludintų, talentinga ranka sudeda puikią mozaiką.

Pratarmės kalbėjimo būdą, jos mozaikišką kompoziciją reikėjo pabrėžti dėl to, kad panašūs yra S. Gedos poetinio pasakojimo savitumai. Nereikia toli ieškoti, jie matomi pirmame knygos eilėraštyje. Tai konkretybių ir bendrybių „nenumatytos“ jungtys, mitų ir senųjų eiliuotų epų ataudai (S. Geda yra „Giesmių giesmės“, G. Narekaci, Dantės vertėjas), subtilus manipuliavimas ritmais, tariamo naivumo intonacija (ją jis ypač ištobulinęs eilėraščiuose vaikams). Beje, prologo eilėraštis eksponuoja ir svarbiuosius žodžius bei situacijas: Viešpats, gamtos gyviai (pagonybės aidas), vėjas, erotika.

Yra žodis, be kurio neįmanoma apie šią knygą kalbėti. Tai – metamorfozės. Be jo nepavyktų pasakyti apie stulbinančią realijų kaitą, sraunų jų tekėjimą, asociatyvias vyraujančio motyvo sąsajas su visiškai kitokiais vaizdiniais. Ir – apie kontaminacinę poeziją, kai greta – klasikiniai ritmai ir rimai, verlibrai, beveik proza, dialogai, folkloro ir kaimiečių šnekos parafrazės. Ir visgi viskas – poezija.

Reikia grįžti prie jotvingių. Kas, kokie jie – pagal S. Gedą? Tamsaus gymio (pajuodėliai – iš ekspromto „Senieji jotvingių eilėraščiai“). Tikri pasiutėliai (vaikas atsisako duonos ir rėkia, kad jam reikia – ugnies). Kariai ir žudikai, žiūrintys į tekantį kraują, kad pamatytų jame lemties ženklus. Jie bučiuoja meškas (čia gal P. Merime „Lokio“ parafrazė), jie gyvena su sliekais, kirminais, vabaliukais. Regis, jie pagonys, bent jau – visiškai sutariantys su gamta. Čia reikia pacituoti reikšmingas eilutes iš vieno svarbiausių eilėraščių „Popiežius Grigalius apie jotvingius XIII amžiuje“: „Mūsų Saulė žemai,/ jūsų Dievas aukštybėse“ (p. 15). Ir poeto žodžius apie save vaiką: „Ir aš buvau beveik žvėris“ (eilėraštis „Saulės užtemimas Bu-Gedoj“, p. 129).

Reikia pakartoti banalią tiesą, kad kalbėjimas apie literatūrą yra tam tikra literatūra. Žodžių apie jotvingius man čia reikėjo labiausiai dėl to, kad per jų poetinį įvaizdį galima smelktis į S. Gedos poezijos ypatumus. Vienas svarbesniųjų – jos gaivališkumas, „laukinė“ jėga, sąsajos su archetipais.

Paikas būtų bandymas apie tokią margaspalvę knygą trumpai pasakyti visa, kas esminga. Tikrai nepavyktų. Dėl to baigsiu eilėraščio „Slibinai ir žaltytės“ citata:

Šnekėdavo, kad ilgainiui pasaulis tik knygose liks,
pasaulio neliks, o knygos esą dievuliui reikalingos…
Tam, kad žinotų kur kas buvo, kur kas padėta.

p. 21


Tepaguodžia ši citata visus rašančius, skaitančius ir leidžiančius knygas.