Mėnulio vaikai

Keista dviejų jaunų žmonių istorija knygoje „Mėnulio vaikai“ - romanas visoms romantiškoms sieloms, pavargusioms nuo įprastinių ir nuspėjamų pasakojimų apie meilę. Romanas pirmą kartą išleistas 1988 metais, leidyklos „Vaga“. Pakartotinas leidyklos „Tyto Alba“ leidimas -  2004 metais. Šioje knygoje galima rasti visko: hipių, meilės, beprotybės, narkotikų, kasdienybės, stebuklų, nevilties.

Tai antroji lietuvių prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės, poetės Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurioje įtaigiai atskleidžiama jaunimo mąstysena, pažiūros, dvasios kompleksai ir gyvenimo krizė. Rašytoja gimė 1961 metais, 1980 m. baigė M.K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą. Rašyti pradėjo labai jauna - būdama 24 metų. Tad suprantama, kodėl dauguma jos knygų - apie jaunus, meniškus žmones ir jų problemas. 1985-aisiais pasirodė pirmasis Jurgos novelių rinkinys „Pakalnučių metai“. Rašytoja išleido septynis romanus, pasakų vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį, pokalbių knygą, du eilėraščių rinkinius. Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ išrinktas geriausia 2005 metų knyga.

Kūrinio „Mėnulio vaikai“ tematika - jaunimo gyvenimas maždaug prieš 20 metų, kai Lietuva dar buvo SSRS sudėtyje. Jaunuoliai pankuoja, buriasi į hipių komunas, klauso metalo, vartoja narkotikus, geria rašalą, rūko žolę, stato pogrindines roko operas. Pagrindiniai romano veikėjai - du dvasinių kančių pančiais surišti jaunuoliai. Anita -  pasimetusi, gyvenimu nusivylusi ir apie mirtį svajojanti mergina. Ji - jauna studentė, laisvalaikiu pozuojanti dailininkams ir vaidinanti kine. Norėdama pabėgti nuo diktatoriškų namiškių, labai anksti tampa savarankiška. Gediminas - nepataisomas romantikas, nusivylęs pasauliu ir norintis pabėgti nuo tuščių žmonių. Kurį laiką vaikinas dirba beprotnamyje, kur bendraudamas su ligoniais supranta, koks svarbus žmogui yra dvasinis penas.

Knyga pradedama Anitos mintimis apie savižudybę - ji kruopščiai ją planuoja, apgalvoja kiekvieną žingsnį, įsivaizduoja, kaip reaguos jos draugai bei artimieji, sužinoję apie merginos mirtį („Krėtė saldus drebulys, regint persimainiusius bičiulių veidus virš vonios, kur drungname rausvame skystyje plūduriuos baltas, tobulas, negyvas mano kūnas“). Paskutinįjį vakarą, prieš suplanuotąjį įvykį, Anita pamato filmuotą medžiagą apie Gediminą ir akimirksniu jį įsimyli. Tačiau, šis laikomas dingusiu be žinios, niekas nežino, ar jis tebėra gyvas. Nepaisant to, Anita gyvena mintimis apie matytąjį vaikiną, rašo jam laiškus, kalbasi su jį pažinojusiais žmonėmis. Netikėtai Gediminas atsiranda ir susitinka su Anita. Deja, nebeištvėrusi kankinančių minčių ir pavargusi nuo gyvenimo beprasmybės, mergina per savo gimimo dieną visgi nusižudo. Dabar jau Gediminas ima rašyti jai laiškus, pasakodamas apie visą savo gyvenimą - nuo vaikystės iki to laiko, kai buvo dingęs.

Kūrinį sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis – Anitos laiškai neva žuvusiam Gediminui, antroji – Gediminas skaito Anitos laiškus, kažką pasakoja iš savo gyvenimo ir tarsi kalbasi su savižude mergina. Įdomu tai, jog visus įvykius galime stebėti daugiapusiškai, skirtingai, taip, kaip kiekvienas jautėsi tą akimirką, ką išgyveno. Knygoje gausu lietuvių liaudies eilėraščių, dainų ištraukų, jaunatviškų išsireiškimų, net drąsių meilės scenų. Jurga Ivanauskaitė visą romaną rašo be galo vaizdžiai („Prasideda lietus, ir raidės ištykšta kaip mėlynių uogos ant balto drabužio“), naudodama daugybę epitetų ir taip sukurdama 9-ojo dešimtmečio pabaigos jaunimo pasaulėjautą ir nuotaikas. („Ekrane lyg iš akvariumo ištrauktos žuvys žiopčiojo, tampėsi pankai, spazmiškai purtydami tylinčias gitaras“)

Labiausiai į akis krentantis knygos minusas - nepateikti įvairių nelietuviškų minčių vertimai. Tai gali šiek tiek suerzinti skaitytojus, nesuprantančius rusų ar anglų kalbos. Tačiau tai ne tiek knygos, kiek leidimo minusas.
Neskaičiusius kitų Jurgos Ivanauskaitės romanų gali šokiruoti atviri išsireiškimai, kartais kupini keiksmų, ir drąsios, pagieža bei pasibjaurėjimu persmelktos veikėjų mintys („Šūdo, nebesusigrąžinsit, nesiseilėkit, nesišiepkit ir nieko nežadėkit; šūdo, vis vien mūsų nebesusigrąžinsit, leiskit mums ramiai numirti, tik tiek, tik ramiai numirti, ir nebrukit mums savo kretiniško gyvenimo... Šlykštynės, šlykštynės...“). Tačiau būtent tokios, skausmu, nusivylimu persmelktos, bet labai vaizdžiai parašytos mintys, ir suteikia kūriniui tos jaunatviškos dvasios.

Šis romanas iš dalies siejasi su kitais rašytojos kūriniais. Juose pagrindinį vaidmenį užima meilės ir mirties tema, o moteriškosios lyties veikėjos gyvena kankinamos vidinės sumaišties, įsivelia į gausybę vienos nakties nuotykių, vis ieškodamos savo tikrosios meilės.

„Mėnulio vaikai“ turėtų ypač sužavėti jaunus žmones. Joje atskleidžiamos neramias sielas kankinančios problemos, kurios ir iki šiol ne ką tepakito - vienišumas, nepritapimas prie pilkos masės, kompleksai, ritimasis į dvasios bedugnę... Paėmus knygą į rankas, ši įtraukia savo kitoniškumu, netikėtais įvykiais. Istorija priverčia susimąstyti, patikėti meile, kuri nebijo nei mirties, nei atstumo. Tad visi, norintys bent kiek prisiliesti prie ano meto jaunuolių gyvenimo, turėtų perskaityti šį neeilinį, turtinga kalba persmelktą kūrinį.