Knygos
Romanai (1922)
Poezija (614)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Meninos

Meninos Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių knyga – Meninos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014,102 psl.). Knygą sudaro keturi skyriai: Infantei pina kasas, Infantė pozuoja dailininkui, Infantė koplyčioje ir Pažas. Kiekviename skyriuje yra po dešimt eilėraščių.

Kaip pati poetė mini, jog knygos struktūrą lėmė anoniminio interneto komentatoriaus pavadinta infante. (lot. infantis- vaikas, Portugalijoje ir Ispanijoje - princų ir princesių titulas). Pažas - viduramžiais- bajorų šeimos jaunuolis, priskirtas prie kilmingo asmens.

Eilėraščių įvairiapusiškumą lėmė sąlytis su tapybos mokslu,darbu televizijoje, „Šiaurės Atėnų“ redakcijoje. Svarbiausiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną. „Meninų” heroje prisistato ne kaip hetera, o kaip ta moteris, kuri knygą skiria vaikui,tamsiausiojo slėnio vedlei. Tai yra vaikas (berniukas ar mergaitė) ir vedlė. Ji pavedės,paveldės ir turės vesti per tamsiausią slėnį ir pati išeiti.

Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių knygos „Meninos“ apžvalga (pasirenkant vienuolika eilėraščių):

Pirmasis eilėraštis „Mergaitė balta suknele“ parašytas (kaip ir visi kiti) laisva pasakojimo forma - versete. Poetė stebi iš terasos kaip maža mergaitė bėgioja aplink antkapius. Tuo pat metu mintimis nusikelia į bičiulių poeziją, kurioje esama daug kas aišku. Moteris (suprantama kaip pati poetė) samprotauja taip:
Savo eilėraščiuose jie didžiuodamiesi
virkauja, kad mūsų nedaug, kad nedaug kam
rūpi nukainuota Szymborska bei kitos vienišos
knygos, pakeitusios mūsų skurdžias biografijas.


Mergaitė suskaičiavusi simbolinius antkapius ir sunkiai užkopdama ant kiekvieno ir kaip būtų gaila, senyva moteris tempia mergaitę, norint išeiti. Poetė pažvelgia į
rašančiųjų svarbiausiąjį dalyką (kad neišblukintų dangaus ir visų moralių) kur ta poezija? Į šį klausimą atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio čia. Tuoj pat iškeliamas klausimas:

O kur tas prakeiktas džiaugsmas, su kuriuo mes
grįžtame į vaikystę?


Lyg atsakydama į šį klausimą autorė norėtų, kad tas eilutes perskaitytų, kai užaugs. Tikriausia gyvenimo skubotumas palieka pilkas dėmes.

Eilėraštyje „Suknelės, kurios laukia savo valandos” skaitytojas supranta, kad dabartiniai žaislai prekybų centruose neatspindi vaikystės lūkesčių. Neliko tų džiaugsmingų momentų kas buvo patirta vaikystėje, kada buvome ne tiek turtingi. Ir kaip nekeista, jog save pristatai ne per rūtas, vaikus ar naminių augintinių grožį ir šlovę. Apgailestaudama poetė dėl mylimųjų statuso ji sako:

O mylimosios, jūs reikalingos kaip mūzos,
bet mano kabykloje jūsų nėra.


Eilėraštyje „Bėgiojimas parke“ atskleidžiamas augančio žmogaus jausmų pokytis su gamta ir sielos turtingumo stygius. Mergaitė bėgiodama parke mato kaip mašinos, dviračiai traiško sraiges, ji ramiai negali prabėgti, atplėšia jas nuo asfalto ir nustumia kita kryptimi. Tuo pačiu jai brangi ruda, su baltais žirniukais suknelė. Augdama mergaitė suspėjo greitai patirti visus jausmus ir jau daugiau nebetrokšta plojimų, riterių meilės, lyg skaičiuodama žirniukus, dėlioja raides lėtai ir tas padeda užmiršti beprasmybę. Ji nebetrokšta ir daugybės kitų dalykų, be kurių buvo ilgėtasi: svetimų šalių, namų muzikos, kalbų, pažinties su įdomiais žmonėmis, nebereikia vaikų, vis tolstu nuo jų ir artėju link bergždžios interneto vienatvės. Ir baigiama:

Trokštu tik jausti: esu gyva,
ir vanduo mano sielą aplieja.


Labai jautrus eilėraštis „Gėlių darželiai“. Čia mergaitė ir moteris (gal mama ir dukra) mena anuos laikus ir ko dabar reikia dvasiniam penui būtent: eilėraščiui.
Menamos gėlės senukų atlapuose per Žolinę. Abi džiaugėsi knygomis:

Svetimomis, kruopščiai ravėtomis; be jokio
pavydo jausmo belaukiant piršlių.


Bet vis dėlto poetė trokšta:

O vis dėlto prieblandos reikia mano eilėraščiui.
Nedidelio ploto, darželio.

Reikia ir gėlės, kurią vaikas džiovintų tarp darželio ir poetės (moters), ir iš neatmenamų laikų, senam vadovėly. Primenami ir vaikiški paklydimai (išdaigos), jog vogdama rožės galvą persidūrei pirštą. Apgijus randui, pamakalavusi į pomidorų padažą naudojote vietoj antspaudo. Na, o kiek knygų perskaityta, jeigu jos prislėgtų mano karsto dangtį, būtų garbingiausias antkapis.

Eilėraštyje „Kaziuko mugė“ pasakojama apie mugės šurmulį ir pažvelgiama su kai kuria ironija į ten parduodamus daiktus bei reiškinius. Pastebi ką perka gėjai, bet nenorėtų sutikti tokios dvelkiančios sužalota jaunyste mergaitės, kuriai jie dovanoja cukrinius gaidelius. Ant prekystalių matosi meduolinės širdys, krišnaitų pyragai, vyteliniai lopšiai, bjaurios veltinio gėlės ir daug nereikalingo brukamo šlamšto. Tuo ilgu keliu nuo Žvėryno cerkvės lig Arkikatedros nevaikščioja karalaičiai, išskyrus kai kviečia varpai.

Antrojoje knygos dalyje - Infantė pozuoja dailininkui, eilėraštyje „Spalvotos šlifuoto stiklo šukės“, čia jau mergaitė į stiklo spalvas žvelgia menininko akimis,kurių neleido išbarstyti prie Didžiojo altoriaus, bet tas Sniego karalienės raides norėjo palikti kaip laišką apie sudužusios širdies šukių surinkimą. Poetei menasi lydėję įvairūs mitologiniai paveikslai ligoninėse, bažnyčių tarpulenčiuose atspindintys grožį hessių kulto knygyne. Tačiau nenuryjantis knygų skaitytojas dažnas prie altoriaus su saldainių stiuku vargu ar jis meldėsi dėl eilėraščių.

Prieš eilėraštį „Keitėsi tūkstantmetis“ yra Sigito Parulskio epigrafas:

jeigu ant stalo gulėtų Sokrato
nuotrauka pacituočiau ką nors
iš Sokrato.


Poetė piešia paveikslą kaip keitėsi tūkstantmetis ir palyginti buvo lengviau nei žmogbezdžionėms stotis ant kojų, kurios dar nemokėjo užraugti alkoholio, dirbo, smaugėsi dėl išgyvenimo, o kiti (mes) galėtume dykinėti. Toliau poetė piešia skurdžią savo kambario aplinką su tam tikru jumoro pluošteliu, nepamiršdama ir savo bičiulių veiklos. Ji sako,kad kone visi jie metė gerti, bet bibliotekoje galima sutikti tik jų knygas, nors jie dar gyvi. Stipriai pasakyta apie bereikšmes recenzijas, vieni kitų citatas. Svajota, jog praturtėsime ne vien knygomis, o ir po penkis didelius šunis, daug vaikų net galvų galinčių priglausti į galinį knygos viršelį. Toliau reiškiamas lyg nusivylimas: visą gyvenimą skaitė, rašė ir vis daugiau norėjo, tačiau jis mažiau vertas už juokdarį Nikodemą dirbantį pačiu meno kūriniu.

Gana ironiškas paveikslas eilėraštyje „Disertacijos gynimas“. Disertantams sufleruoja išdilusios freskos, dreba kinkos. Komisijos nariai žiovauja, kikena, paskutinėse eilėse sėdi doktorantai ir jauni daktarai, tačiau gynimo metu kas mėgaujasi gražumu iš balos, kimba prie lotyniškų frazių. disertantų kūnai represavę beveik savo noru. Kūnai lyg augalai sielų vazonuose- argi jie atspindi tuos laipsnius?- su ironija klausiama. Disertantų tonai ramūs net ir kai smogia hierarchijai į paširdžius. Bet kostiumai pridengia. Su dar gilesne ironija sakoma:

Tebūnie palaiminta akademinė disciplina,
nuolat slopinusi tai, kas dabar jau
netikėčiausiais būdais ištrykšta.
Svarbu jaustis laisvam savo kūne, išsilaisvinus nuo asmeninio mito. Paveikslas baigiamas žodžiais, kad turi spraustis ir spraustis besijuokiančio fontano čiurkšles į Sarbievijaus kiemą ir bėgti su visais tarsi Spermių scenoje iš Alleno filmo.


Antrame knygos skyriuje patalpintas eilėraštis“ Meninos“ tarsi knygos kertinis akmuo. Apie tai rašo pati autorė:

Tas nežinomas žodis, lyg nuo „menas“, lyg reiškiantis freilinas, lyg mergaites portugališkai; o infantė tai jokiu būdu ne paprasčiausia princesė - veikiau nuo žodžio „infantili“, kuriuo tiek buvo plojama, kad be paniekos susitapatinta.

Poetė yra gerai įvaldžiusi Mamardašvilio meditacijos kaip filosofinio mąstymo ir egzistencijos būdo filosofines galimybes. Taip pat gerai išstudijavusi Vislavos Šimborskos kūrybą atspindinčią poezijos ironišką tikslumą istoriniu ir biologiniu žmogaus būties kontekstu. Ji išreikšdama tikėjimą Mamardašviliu rašo:

Tokia infantili, jog tiki Mamardašviliu -
mirties yra tik gyvenime, anapusybės nebus;
net jos pasąmonėje, kurios narstymas ir esąs
tikrasis gyvenimas, nėra dievų vaizdinių.


Poetė įžvelgia biosocialinę patirtį. Ji apie tai rašo:

Kol kūdikis mokosi vaikščioti (plaukti
išmoko anksčiau, negu vaikščioti), belieka sekioti
dvidešimtmetes, jų kone vulgariai
atviruose tinklaraščiuose
kartais paliekant pabaisos pėdą.


Autorė literatūrą dievina ir laiko ją gyvenimo prasme sakydama:

Deja, mano gyvenimas yra literatūra,
dėl kalbos, su kuria (labiau, negu su meiluže)
ne tik gyvenama, bet ir miegama, sapnuose
nuolat gludinant savo sakinius.


Kalbėdama apie tamsiausius rašytojystės vingius rašo:

Todėl piktdžiugiškai smalsu, kaip jūs
romantizuojate rašytojystę, nors jai reikia ne vien
daug dykinėjimo ir vienišumo,
atsižadėjimo kurti.


Trečiojo knygos skyriaus - Infantė koplyčioje labai turiningai yra pasakojama apie Pirmąją Komuniją to paties pavadinimo eilėraštyje. Būtent apie tą vaikystės pirmąjį patirtą jausmą ir išgyvenimą. Pats pasiruošimas, suknelei medžiagos suradimas, siuvimas. Mamos noras, kad suknelė būtų puošni, Ją siuvo ir siuvinėjo miestelio garsi moteris, matematikė, pagal brėžinį iš vokiško žurnalo. Įpinamos ir suaugusios moters mintys:

Baltais šilko siūlais, it išpjautą apendicitą, užsiuvo
ne, ne nekaltybę ( ji apskritai vėlokai suvokta), tik širdį.


Pasikeitus politikai iš nereliginės į religinę, rūbas buvo siuvamas iš šeimos tarpukario nuotraukų. Nuotraukose matėsi rūtos aplink žvakes ir ant mergaičių galvų. Rūtas mama laikė šaltame vandenyje pamerktas iš vakaro. Plaukus suko ant raiščių, kad būtų garbanos. Mergaitei skolino batelius, kad gražiai atrodytų ant spalvotos nuotraukos. Samdė ir fotografą.. Iškilmingas momentas įpareigoja būti atsakingai už visą pasaulį tarsi Kristus. Toliau būsi priversta užsiimti išpažinties kūryba, drausmingumu, na ir kęsti mišių nuobodybę be jokio tikslo, o dėl suknelės- tekėti nesiruošiu, pabrėžė poetė. Mergaitė žinojo, kad išvyks į didelį miestą, kalbės kitu akcentu. Močiutė peržegnojo prieš einant į stotį. Mergaitė verkė dėl išskridusių iš narvo papūgų, nors jos buvo laimingos sodo medžiuose. Vieną pavyko sugauti, o kitą suėdė katė. Mergaitė buvo laiminga išskirtinai Pirmosios Komunijos dieną, nes ji tiksliai žinojo kas esanti ir, kad augančios krūtys padalintos į dvi dalis.

Ketvirtajame knygos skyriuje „Pažas“ patalpintas eilėraštis „Gyvenimo tikslas“. Prieš jį patalpintas epigrafas:

i]Kažkur nueit, kažką pamatyt
Moteris troleibuse telefonu

Poetė ironiškai prakalba:

Nes jeigu nors kiek turtingas, tai automatiškai idiotas.
Čia aš stoviu, Martynai Liuteri.


Tuo ji pasako apie dvasines vertybes ir tobulėjimo paieškas kaip ir pats reformatorius Martynas Liuteris. Poetė samprotauja kuo galėtų būti. Ji galėtų būti psichologe, versti jaunas merginas išvardinti gyvenimo siekius. O jeigu būtų gimusi anais laikais Senovės Graikijoje gal dirbtų puodų žiedėja su interpretuotomis akimis į pačią save. Jeigu būtų gimusi prieš revoliuciją tada aptarnautų Napoleono Vyriją, nors karas tuos liurbius vyrus kartais paverčia vyrais. galiausiai poetė žvelgia į dabartį ir klausi savęs:

Ką pati norėčiau nuveikti savaitgalį?
Žiūrėti kvailokus filmus per televizorių
apsiverkiant iš katarsio, megzti.


t. y. susitapatinti su kenčiančia ir žūstančia asmenybe. Galiausiai poetė išryškino, jog jai malonesnis gyvenimas buvo vakarykštis sakydama:

Daug labiau negu gyventi rytoj trokštu gyventi vakar.
2015-02-03
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 104
Kodas: ISBN 978-9986-39-799-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-02-10 20:45
Erla
Recenzija parašyta kruopščiai. Įsigilinta į tekstus. Kai kurie išnagrinėti. Pakankamai informacijos, įdomu skaitytojui. Gera recenzija.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą